Porceliano ar keramikos indų restauravimo tradicija Kinijoje siekia daugiau negu tūkstantį metų. Šiaurės Song dinastijos laikais (10-12 a.) Zhang Zeduan nutapytame paveiksle „Prie upės Qingming šventės metu“ tarp daugybės žmonių figūrų galime išvysti ir porceliano restauravimo meistrą, nešiną dėžėmis su įrankiais.
Būtent tokie meistrai šimtus metų iki pat 20 a. vaikščiodavo po miestus bei kaimus ir siūlydavo savo paslaugas. Tokią retą sceną, kuomet į duris pasibeldžia senolis meistras ir imasi indų restauravimo, galime išvysti ir Zhang Yimou pastatytame filme „Kelias namo“. Dvidešimto amžiaus antrojoje pusėje ši unikali restauravimo tradicija Kinijoje buvo beišnykstanti, tačiau per pastaruosius dvidešimt metų keli tradicijų puoselėtojai padarė viską, kad tradicija ne tik neišnyktų, bet ir įgytų vis daugiau palaikymo iš menu ir porceliano kultūra besidominčių entuziastų. Vienas tokių tradicijos puoselėtojų – menininkas Guan Xiangwei (liet. Guan Siangvei) iš Shenyang (Šenjango) miesto, Liaoning (Liaoningo) provincijoje, Šiaurės Rytų Kinijoje. Meistras Guan nuo keturiolikos metų pradėjo mokytis indų restauravimo technikos iš savo tėvo, o pastarasis iš savojo. Tad poną Guan galime laikyti trečiosios kartos menininku. Tokių kaip jis visoje Kinijoje vos keliolika.
Anot meistro Guan tradicinei porceliano restauravimo technikai, kuri kiniškai vadinama „dziuci“(juci锔瓷), perprasti užtektų poros savaičių. Tačiau norint kokybiškai restauruoti dirbinius, būtina praktikuotis ilgus metus. Ši technika reikalauja ypatingos kantrybės ir susikaupimo. Meistras visų pirma kaip mozaiką sudėlioja porceliano dirbinio šukes, kurių gali būti keliolika ar keliasdešimt. Tuomet šukes suklijuoja organiniais dažais, pagamintais iš žuvų kaulų ir gyvūnų odos. Restauruojamas indas aprišamas virvele ir paliekamas sutvirtėti. Vėliau laukia pats sudėtingiausias darbas – tradiciniu rankiniu grąžtu pragręžti skylutes, kurios siekia du trečdalius indo sienelės storio. Ypač sunku restauruoti kaulinio porceliano dirbinius, pasižyminčius savo plonumu ir lengvumu. Todėl Kinijoje net egzistuoja posakis - nemoki naudotis rankiniu grąžtu, nesiimk darbo – neturėdamas reikiamų įgūdžiu tikrai darbo gerai nepadarysi. Išgręžus skylutes, į jas montuojamos kabės, kurių funkcija suspausti ir sutvirtinti dvi porceliano šukes. Egzistuoja įvairių formų kabės –paprastosios lygios arba dekoruotos gėlių, paukščių, žuvų ir pan. motyvais. Visas jas, daugiausia iš žalvario lydinio nukala pats meistras Guan. Be žalvario gali būti naudojamas ir sidabras, auksas, varis bei geležis. Geležinės kabės dažniausiai skirtos dideliems moliniams indams sutaisyti, o tauresni metalai – juvelyriškai rekonstruojamam porcelianui, ypač antikvariniams dirbiniams. Menininko Guan dirbtuvėse sukaupti šimtai neįkainojamų restauruotų porceliano ir keramikos dirbinių, kurių amžius siekia kelis šimtus ar net tūkstantį metų. Meistras į kiekvieną sudužusį dirbinį žvelgia labai jautriai – stengiasi ne tik atskleisti, bet kartu ir sustiprinti jo grožį, pasitelkdamas kūrybinę išmonę, vaizduotę bei skirtingas dekoravimo technikas. Naudojamos ne tik paprastosios ar ornamentuotos kabės, bet ir inkrustavimo bei dekoravimo elementai, kuriais siekiama paslėpti nutrupėjusias vietas ar susidariusias ertmes. Dažnai arbatos puodelio ar arbatinuko kraštelis apjuosiamas dekoratyviniu žiedu, suteikiančiu prabangos įspūdį, bet kartu ir paslepiančiu trūkumus. Kartais meistras dekoruoja visiškai nepažeistus porceliano dirbinius, o kartais į jį kreipiasi žmonės specialiai sudaužę indą vien tam, kad galėtų jį restauruoti tradicine technika. Svarbu pabrėžti, jog iš visų jo restauruotų puodelių ar arbatinukų vėl galima gerti arbatą, nes ypatingai kruopščiai atnaujinti dirbiniai nepraleidžia vandens. Meistro Guan dėka galima patirti, ką reiškia gerti arbatą iš imperatoriškajai šeimai priklausiusio puodelio.
Tarp porceliano kolekcionierių Guan Xiangwei restauruoti dirbiniai sulaukia daug dėmesio, į meistrą kreipasi daug porceliano kultūros entuziastų. Menininkas dirba pagal privačius užsakymus, tačiau labai daug dirbinių yra restauravęs savo malonumui, savo asmeninei kolekcijai. Menininkas tikisi sukaupęs dar daugiau darbų rengti parodas ne tik Kinijoje, bet ir kitose Azijos bei Europos valstybėse. Ši unikali restauravimo technika Kinijoje yra pripažinta nematerialaus kultūros paveldo vertybe, tad menininkas galėtų dirbti ir Imperatoriškųjų rūmų muziejuje Pekine, tačiau kol kas džiaugiasi galimybe dėstyti Shenyang Aeronautikos universiteto Dizaino meno katedroje ir šios tradicinės technikos subtilybėmis dalinasi su studentais, galbūt būsimais tradicijų puoselėtojais.
Menininkas, Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto kvietimu, Lietuvoje viešėjo spalio mėnesio viduryje ir šią unikalią porceliano restauravimo tradiciją pristatė VU Orientalistikos centro studentams sinologams bei plačiajai visuomenei surengdamas viešas paskaitas. Viešnagės metu ponas Guan džiaugėsi galimybe susipažinti su Vilniumi, miesto architektūra bei istorija. Menininkas planuoja ateityje Kinijoje surengti savo grafikos darbų parodą, kurioje pristatytų gražiausius ir įspūdingiausius Vilniaus architektūros šedevrus.