Budos girliandos sūtra 大方廣佛華嚴經
„Budos girliandos sūtra“ (大方廣佛華嚴經) – viena ilgiausių ir svarbiausių mahāyānos sūtrų, kurios interpretacijų pagrindu susikūrė įtakingos Rytų Azijoje – Budos gėlių girliandos mokylos (huáyán zōng 華嚴宗).
Pagrindiniai teksto mokymai
Esmines sūtros idėjas galima apibūdinti keturiais punktais: 1) Perteikiama vizija, kuri ištinka Budą Śākyamunį po jo nubudimo. Vizijoje Śākyamuniui pasireiškia pasaulis visais aspektais, iš kurių subtiliausias – tuštuma, visuma arba susietumas, personifikuojamas kaip Buda Vairocana. Didžiąją dalį sūtros teksto Buda išlieka vizijos kontempliacijoje, o už jį mokymą verbalizuoja bodhisattvos Mañjuśrī, Samantabhadra ir kiti.
2) Minėtą viziją galima apibūdinti idėja, jog „vienas yra visuma, o visuma yra vienas“ (neretai įvardinama „persmelktumu“ [圓融]). Idėja sūtroje iliustruojama „Indros tinklo metafora“ (indra-jāla, 因陀羅網), pasak kurios, dievo Indros rūmų padangę juosia į visas puses išskleistas tinklas, kurio kiekvienas sujungimas yra brangakmenis. Esant apšvietimui, kiekvienas iš brangakmenių (simbolizuojantis vienetą) atspindi kitą brangakmenį, tad viename brangakmenio atspindyje gali matytis visi kiti. Taipogi brangakmenis negali kyboti (arba metaforiškai – egzistuoti) be sąryšių su kitais brangakmeniais. Atitinkamai tinklas (simbolizuojantis visumą) priklauso nuo kiekvieno iš brangakmenių, kadangi be jų jis plyštų ir negalėtų pilnai atlikti savo funkcijos.
Vienas ankstyviausių sūtros interpretatorių meistras Dùshùn (杜順, 557–640) pirmasis pasiūlė du terminus – principą (理) ir reiškinį (事), kuriais interpretuojama pagrindinė sūtros idėja. Principas atitinka tuštumą, visumą arba susietumą, o reiškinys kažką vieną arba paskirą objektą. Huáyán mokytojas Chéngguān (澄觀, 738–839) pasiūlė principą ir reiškinį mąstyti kaip sudarančius atskirus tikrovės dėmenis: a) reiškinių sritį (事法界); b) principo sritį (理法界); c) principo ir reiškinių neprieštaringumo sritį (理事無礙法界); d) paskirų reiškinių neprieštaringumo sritį (事事無礙法界).
Nors reiškinių ir principo sritys gali būti mąstomos atskirai, iš tikrųjų jos visuomet sutinkamos kartu. Pvz., vienas brangakmenis tinkle visuomet priklausomas ne tik dėl to, kad priklauso nuo siūlų ir kitų brangakmenių (sekant aukščiau minėtu pavyzdžiu), bet ir dėl begalės kitų veiksnių. Pvz., brangakmenis taip pat priklauso nuo mineralų, kuriems reikalingas apdirbimas, kad virstų į brangakmenį. Be to, norint daiktą suvokti kaip brangakmenį, tam reikalingi įsitikinimai apie jo vertę ir t. t.
Paskirų reiškinių tarpusavio neprieštaringumas išreiškia tai, jog jeigu kiekvienas reiškinys neprieštaringas visumai, tuomet ir kiekvienas reiškinys neprieštaringas kitam reiškiniui. Net ir mažiausias reiškinys priklausydamas nuo visumos priklauso nuo bet kokio kito reiškinio. Pagrindinis niuansas yra tik tas, kad išskirti reiškiniai vienas kitą sąlygoja skirtingu stiprumu.
3) Sūtra taip pat išdėsto bodhisattvos praktiką, kuri apibūdinama penkiasdešimt dvejomis pakopomis (五十二位), vedančiomis į nubudimą. Huáyán supratimu bet koks atsirandantis reiškinys nėra unikalus, kadangi jis išsirutulioja iš visumos ir ją taip pat paveikia. Kadangi tam tikri Budos jau pasiekė nubudimą, jų nubudimas sąlygoja bet kurį bodhisattvos keliu einantį praktikuotoją. Dėl to žvelgiant iš praktikuotojo perspektyvos, jis jau turi nubudimą kaip vieną iš begalės visumos sąlygų veikiančių jo egzistenciją. Nepaisant to, praktika skirta, kad sukeltų naują nubudimo pasireiškimą konkrečiame praktikuotoje kaip izoliuotai išskirtame reiškinių komplekse.
4) Pasaulis kaip proto raiška arba proto ir tapytojo palyginimas (心如工畫師). Huáyán reiškinius laiko kylančius dėka skirstančio proto veikimo. Kaip tapytojas tapo ant drobės dalykus, taip ir protas išskiria dalykus, kurie paprastai klaidingai traktuojami kaip esantys savaime. Neskirstantis arba nuramintas-nubudęs protas yra kaip tuštuma, susietumas ar visuma.
Teksto versijos, pavadinimai, sukūrimo laikas ir struktūra
Ankstyviausios teksto dalys sukurtos sanskrito kalba. Iki šiol išliko dvi sanskrito originalo dalys: „Dešimties lygių sūtra“ (Daśabhūmika sūtra 十地經) bei „Gaṇḍavyūha sūtra“ (入法界品). Greta šių yra ir kitų skyrių sanskrito fragmentų, tačiau nėra išlikęs pilnas teksto rankraštis. Pasak istorinių tyrimų, sūtra sukurta keliais etapais II-IV a., tačiau nėra aišku, kur buvo sukurtas jungtinis sūtros tekstas. Tai galėjo įvykti Indijoje, Centrinėje Azijoje ar galbūt net Kinijoje.
Remiantis kinų bei tibetiečių vertimais, sanskrito pavadinimas rekonstruojamas kaip „Didžioji Budos(ų) girliandos sūtra“ (Mahāvaipulya Buddhāvataṃsaka) arba trumpinama kaip „Girliandos sūtra“ (Avatamsaka sūtra). Dar vienas rekonstruojamas variantas kaip „Bodhisattvos pintinės Budos(ų) girliandos sūtra“ (Bodhisattvapiṭaka Buddhāvataṃsaka). Žodis „girlianda“ sūtros pavadinime reiškia visumos arba susietumo metaforą, o Buda nurodo, kad minėtasis susietumas yra nubudimo arba Budos šaltinis.
Egzistuoja trys pagrindiniai vertimai kinų kalba, šalia kurių Kinijoje cirkuliavo ir atskirų skyrių vertimai. Visų trijų vertimų pavadinimas tas pats: „Didžioji Budos(ų) girliandos sūtra“ (大方廣佛華嚴經): 1) Buddhabhadros (佛陀跋陀羅) vertimas pabaigtas 420 m., apima 60 ritinėlių ir susideda iš 34 skyrių. Dar kitaip vadinamas „senuoju vertimu“ (舊華嚴, 晉經); 2) Śikṣānandos vertimas pabaigtas 699 m., apima 80 ritinėlių ir susideda iš 39 skyrių. Dar kitaip vadinamas „naujuoju vertimu“ (新華嚴, 唐經); 3) Prajños vertimas pabaigtas 798 m., apima 40 ritinėlių ir susideda iš vieno skyriaus – „Gaṇḍavyūha sūtros“.
„Budos girliandos sūtros“ turinys
Śikṣānandos vertime 39 skyriai tematiškai dalinami į devynis susirinkimus (会), kurie vyksta septyniose skirtingose vietose. Kiekviename susirinkime apibūdinami įvairūs aspektai nurodantys į visatoje esantį susietumą bei bodhisattvos praktikas.
I) Nubudimo vietos susirinkimas (菩提場会, 1-6 skyriai)
Pirmajame susirinkime kalbama apie tai, kas yra „budiškumas“. Nusakomas visa apimantis jos pobūdis laike ir erdvėje. Pagrindinis mokytojas bodhisattva – Samantabhadra. Buda Śākyamuni vaizduojamas kaip sėdintis po bodhi medžiu, kuris auga milžiniškuose brangakmenių rūmuose. Šalia jo susirinkusios visatos bodhisattvos ir dievai. Pasakoma po 10 kiekvienos susirinkusių dievybių rūšies atstovų vardų, šie iš eilės pradeda girti Budą.
Susirinkusios bodhisattvos klausia apie Budos savybes. Atsakydamas Buda paleidžia šviesą iš dantų ir tarpuakio. Iš dešimties pusių pasirodo bodhisattvos ir šlovina įvairias Budos savybes. Tuo metu Buda Śākyamuni kitiems pasirodo kaip Buda Vairocana. Bodhisattva Samantabhadra priešais Buda Śākyamuni panyra į sutelktį. Visos Budos iš dešimties krypčių pašlovina Samantabhadrą už jo pasiekimą. Samantabhadra papasakoja apie fizinių pasaulių atsiradimą, sudėtį, tvermę ir priežastingumo vaidmenį. Aiškinama, jog visata yra didelis Budų laukas, kuriame reiškiasi nubudimas.
Samantabhadra papasakoja apie vieną iš mažesnių pasaulio sistemų, kuri vadinasi „lotoso saugyklos pasaulis“. Ši savo forma panaši į lotoso tvenkinį. Aprašoma virš 200 mažesnių pasaulių viduje „lotoso saugyklos pasaulio“, pabrėžiant, kad visi šie sukuriami priežastingumo. Samantabhadra papasakoja apie vieną iš konkrečių pasaulių bei istoriją, kaip vienas karalius atsisakęs pasaulietinio gyvenimo tampa Buda Vairocana.
II) Visuotinės apšvietos dharmos salės susirinkimas (普光法堂会, 7-12 skyriai)
Antrajame susirinkime už Śākyamunį kalba bodhisattva Mañjuśrī. Šiame susirinkime aptariamos bazinės praktikos reikalingos pradėti bodhisattvos kelią. Šiame susirinkime Śākyamuni sėdį nebe po medžiu, bet „visuotinės apšvietos dharmos salėje“. Atvyksta begalės bodhisattvų, kurie giria Budą. Pradeda kalbėti Mañjuśrī, vardindamas Budos vardus, kuriais jis žinomas 10-ies krypčių pasauliuose. Mañjuśrī išvardina keturias tauriąsias tiesas ir pasako, kad jos žinomos skirtingais vardais 10-ies krypčių pasauliuose, tačiau jų esmė tapati. Iš Budos pėdų pradeda sklisti šviesa, apšviečianti dešimt pasaulio krypčių. Susirinkime pasimato kiti pasauliai, kuriuose daug Mañjuśrių giria Budas.
Mañjuśrī užduoda bodhisattvoms įvairius klausimus: a) kodėl būtybės skiriasi viena nuo kitos, nors jų prigimtis viena; b) kaip jos gali turėti skirtingas savybes, kai nėra savasčių ir t. t. Tuomet bodhisattvos paklausia, ką reiškia tapti Buda? Mañjuśrī papasakoja, kaip konkrečiose situacijose elgtis tyrai, aptariama virš šimto skirtingų situacijų. Mañjuśrī klausia Bhadraśrī apie pasiryžimą nubusti (bodhicitta) ir bodhisattvos kelią. Bhadraśrī atsako eilėmis apie tikėjimo svarbą, nuopelnų kultivavimą ir kitus dalykus.
III) Trāyastriṃśos (Indros) rūmų susirinkimas (忉利天宮会, 13-18 skyriai)
Buda moko viename iš aukščiausių dangų, kuriame gyvena dievas Indra. Už Śākyamunį kalba bodhisattva Dharmamati. Bodhisattva Dharmamati pristato dešimties lygių praktikos kelią, vadinamą dešimt buveinių: 1) nubudimo intencijos sužadinimo (發心住); 2) palaikymo (治地住); 3) praktikavimo (修行住); 4) brangenybių kūrimo (生貴住); 5) sumanių mokymo priemonių turėjimo (具足方便住) 6) teisingo proto būsenos (正心住); 7) Neatsitraukimo (不退住); 8) tikrojo vaiko (童眞住); 9) dharmos princo (法王子住); 10) įšventinimo (灌頂住). Dharmamati siūlo netapatinti praktikos su konkrečiais objektais ar veiksmais. Praktika apima neprisirišimą, tuštumos požiūrį, nedualistinį požiūrį į dalykus ir pan.
IV) Yamos rūmų susirinkimas (夜摩天宮会, 19-25 skyriai)
Buda atkeliauja į požemio valdovo Yamos karalystę ir yra pagiriamas. Bodhisattvos atvyksta iš dešimties krypčių pagirti Budos. Pasakomas palyginimas apie protą ir tapytoją (心如工畫師). Bodhisattva Guṇavana panyra sutelktyje, tuomet jis pagiriamas visų susirinkusių Budų. Sugrįžęs iš sutelkties Guṇavana moko apie 10 praktikų, atitinkančių dešimt tobulybių.
Bodhisattva Guṇavana papasakoja apie dešimt lobynų, kurie turėtų būti kultivuojama bodhisattvų: 1) tikėjimas (信藏); 2) moralumas (戒藏); 3) sąžinė (慚藏); 4) gėda (愧藏); 5) mokymasis (聞藏); 6) dosnumas (施藏); 7) išmintis (慧藏); 8) dėmesingumas (念藏); 9) sūtrų atsiminimas (持藏); 10) iškalba (辯藏).
V) Tuṣitos rūmų susirinkimas (兜率天宮会, 23-25 skyriai)
Buda pakyla į Tuṣitos dangų. Čia jį pagarbina iš visur atvykusios bodhisattvos. Bodhisattva Vajradhvaja panyra į sutelktį. Jį garbina daugybės Budų. Sugrįžęs iš sutelkties jis pamoko apie dešimt nuopelnų perdavimo rūšis: 1) būtybių išgelbėjimas neturint būtybių vaizdinio (救護衆生離衆生相); 2) nesunaikinamas perdavimas (不壞); 3) lygumas su visomis Budomis (等一切諸佛); 4) perdavimas visose vietose (至一切處); 5) neišsenkančių nuopelnų saugykla (無盡功德藏); 6) geri darbai, turint visų dalykų lygumo suvokimą (隨順平等善根); 7) kontempliuoti visas būtybes kaip lygias (隨順等觀一切衆生); 8) tikrovės savybių [suvokimas] (眞如相); 9) išsilaisvinimas be pančių (無縛解脫); 10) dharmos srities neišmatuojamumas (法界無量).
VI) Paranirmitavaśavartin rūmų susirinkimas (他化自在天宮会, 26 skyrius)
Tai vienas garsiausių skyrių, neretai traktuojamas kaip atskira sūtra. Bodhisattva Vajragarbha panyra į sutelktį. Jį garbina daugybė Budų. Sugrįžęs iš sutelkties Vajragarbha pradeda mokyti apie dešimt bodhisattvos pakopų (十地): 1) nudžiugimo (歡喜地); 2) nesuteptojo (離垢地); 3) šviečiančiojo (發光地); 4) žėrinčios išminties (焰慧地); 5) sunkiai įveikiamo (難勝地); 6) pasirodančiojo (現前地); 7) toli siekiančio (遠行地); 8) nepajudinimo (不動地); 9) gerosios išminties (善慧地); 10) dharmos debesies (法雲地).
VII) Antrasis visuotinės apšvietos dharmos salės susirinkimas (重会普光法堂会, 27-37 skyriai)
Samantabhadara moko apie dešimt sutelkčių (十定), dešimt galių (十通) ir dešimt pakantumų (十忍). Taip pat pristatomi didelių skaičių, pradedant nuo 10,000000 ir baigiant didesniais skaičiais. Bodhisattva Cittarāja pasakoja apie laiko reliatyvumą. Susirinkusios bodhisattvos svarsto apie Budos savybės. Buda įkvepia pasisakyti vieną iš bodhisattvų, kuris išvardina apie 320 Budos proto savybių. Bodhisattva Samantabhadra išvardina beveik 100 fizinių Budos savybių. Buda Vairocana papasakoja apie savo gimimą Tuṣitos danguje. Ten jis pasako dievams pamokslą ir leidžiasi į žemę gimti kaip Buda Śākyamuni. Tuṣitos dangaus būgnas praneša, kad Buda įsikūnijo. Samantabhadra eilėmis pareiškia nubudimo siekiančios būsenos (bodhicitta) svarbą.
VIII) Trečiasis visuotinės apšvietos dharmos salės susirinkimas (三会普光法堂会, 38 skyrius)
Samantabhadra panyra į sutelktį. Jam užduodami 200 klausimų apie bodhisattvos kelią ir praktiką. Į kiekvieną klausimą jis atsako 10 kartų, iš viso pateikdamas apie 2000 praktikos pavyzdžių, simbolizuojančių 2000 būdų pasiekti nubudimą.
IX) Jetavanos susirinkimas (逝多林会, 39 skyrius)
Šis skyrius viena garsiausių sūtros dalių, dar žinoma kaip – „Gaṇḍavyūha sūtra“. Pagrindinis veikėjas Sudhana išgirdęs Mañjuśrī pamokslavimą pasiryžta keliauti nubudimo keliu. Jis keliauja nuo mokytojo prie mokytojo, iš viso mokosi su 52 asmenybėmis. Sudhana galiausiai sutinka Maitreyą, kuris praneša, kad nubudimas jau šalia. Maitreya įveda Sudhaną į bokštą, kuriame jis mato begalę pasaulių. Maitreya pirštų spragtelėjimu panaikina bokštą ir sugrąžina Sudhaną pas Mañjuśrī, kad jam būtų patvirtinta patirtis, kurią Sudhana sukaupė mokydamasis pas įvairius mokytojus. Tą padarius, jis patenka pas Samantabhadrą, kur Sudhana jau veikia ir patiria iš nubudimo arba susietumo perspektyvos.
Tekstą parengė Rytų filosofinių sistemų ir religijų tyrinėtojas, filosofijos mokslų dr. Tadas Snuviškis
Mahāyānos tikėjimo sužadinimo traktatas 大乘起信論
„Mahāyānos tikėjimo sužadinimo traktatas“ (大乘起信論) – vienas didžiausią įtaką Rytų Azijos budizmo filosofijai padariusių ne sūtrinio žanro tekstų, kuriame susistemintos pagrindinės mahāyānos doktrinos.
Kilmė, sukūrimo laikas ir struktūra
Tradiciškai tekstas laikomas sukurtu II a. mąstytojo Aśvaghoṣos (馬鳴) sanskrito kalba. Visgi kadangi tekstas išliko tik dviejų kiniškų vertimų pavidalu, o be to, pasižymi paskirais tik kiniškame budizme pasitaikančiais terminais, tyrinėtojai jį laiko sukurtu Kinijoje VI a., greičiausiai budistų mąstyojo ir vertėjo Paramārthos (真諦, 499-569) aplinkoje. Pagrindinis akcentas teksto pavadinime yra „tikėjimo sužadinimas“ (起信), nurodantis į teksto tikslą sukelti pasitikėjimą pradėti keliauti mahāyānos praktikos keliu, sistemingai išdėstant bazines doktrinas nuo bendriausių teorinių principų iki konkrečių praktikų.
Tekstas susideda iš įžanginės poemos ir penkių skyrių: 1) sukūrimo priežastys arba parašymo tikslas (因緣); 2) mokymo apibendrinimas (立義); 3) detalus mokymo paaiškinimas (解釋); 4) tikinčio proto praktika (修行信心); 5) praktikos paskatinimas ir [jos] nuopelnai (勸修利益).
Traktato turinys
1) Sukūrimo priežastys (因緣)
Išskiriami aštuoni traktato tikslai: 1) išlaisvinti gyvąsias būtybes iš kančių, kad jos pasiektų galutinę palaimą; 2) paaiškinti tathāgatos (Budos) pamatinę reikšmę; 3) skatinti, kad daug palankių įpročių turinčios būtybės nenustotų tikėjimo; 4) skatinti, kad mažai palankių įpročių turinčios būtybės ugdytų tikėjimą; 5) parodyti kaip sumaniomis priemonėmis pašalinti blogų veiksmų pasekmes; 6) parodyti nuramdinimo ir įžvalgos meditacijos naudą įveikiant klaidingas būsenas; 7) parodyti sutelkto dėmesingumo sumanios priemonės mokymą, kuriuo galima išlaikyti tikėjimą; 8) parodyti praktikos naudą ir ją skatinti.
2) Mokymo apibendrinimas (立義)
Mokymo apibendrinimas apima du mahāyānos aspektus (摩訶衍者，總說有二種): 1) dharmą (法); 2) reikšmę (義).
2.1) Dharma (法)
Dharma yra gyvų būtybių protas (眾生心), talpinantis potencialiai išskiriamus visus šio ir anapusinio pasaulio reiškinius (是心則攝一切世間法、出世間法). Mahāyānos reikšmė atsiskleidžia remiantis šiuo protu (依於此心顯示摩訶衍義).
Vienas šio proto aspektas yra „tokybė“ (žodžio „toks“ abstrakti forma; 是心真如相), kuris nurodo į mahāyānos esmę (即示摩訶衍體故). Kitas aspektas – sąlygotas atsiradimas ir išnykimas (心生滅因緣相), kuris nurodo į savastį, savybę bei paskirtį (能示摩訶衍自體相用故).
2.2) Reikšmė (義)
Yra trys mahāyānos reikšmės, kurios atitinka antrojo proto aspekto, sąlygoto atsiradimo ir išnykimo, nurodomas savastį, savybę bei paskirtį: 1) savasties didybė (體大) – visų reiškinių „tokybė“ esanti lygi ir niekada nedidėjanti ir nemažėjanti (一切法真如平等不增減故); 2) savybės didybė (相大) – tathāgatos (Budos) įsčios pilnos nesuskaičiuojamų nuopelnų (如來藏具足無量性功德故); 3) paskirties didybė (用大) – šio ir anapusinio pasaulio gerojo priežastingumo sukūrimas (能生一切世間、出世間善因果故).
3) Detalus mokymo paaiškinimas (解釋分)
Detalaus mokymo paaiškinimas susideda iš trijų skyrelių: 1) teisingos reikšmės atskleidimas (顯示正義); 2) klaidingų įsitikinimų ištaisymas (對治邪執 ); 3) pasiryžimo leistis keliu išaiškinmas (分別發趣道相). Didžiausią dalį šio skyriaus apima pirmasis skyrelis, esantis didžiausia bei svarbiausia viso traktato dalis.
3.1) Teisingos reikšmės atskleidimas (顯示正義)
Teisinga reikšmė yra apie vieną proto dharmą, turinčią du aspektus (依一心法，有二種門). Pirmasis aspektas yra „tokybė“ (心真如門), o antrasis atsiradimo ir išnykimo (心生滅門).
3.1.1) „Tokybės“ aspektas (真如門)
„Tokybės“ aspektas yra dharmos vartų (Budos mokymo) esmė (法門體), didysis ir apibendrinantis vieningas reiškinių srities pavidalas (一法界大總相). Tik dėl klaidingų proto aktų tarp reiškinių yra perskyros (一切諸法唯依妄念而有差別). Sąlygiškai išskiriami reiškiniai neturi kalbinių išraiškų, vardų ar sąvokinių pavidalų (離言說相、離名字相、離心緣相). „Tokybė“ neturi savybių (真如者亦無有相). Visi reiškiniai negali būti nusakyti ar suvokti – tai vadinama „tokybe“ (一切法不可說、不可念故，名為真如).
Traktate klausiama, kuo galėtų remtis gyvosios būtybės, kad patektų į „tokybę“? (諸眾生等云何隨順而能得入). Atsakoma, jog jeigu suprantama (nepaisant to, kad sąlygiškai apie reiškinius kalbama ir jie suvokiami), kad nėra kalbėtojų ir nieko, kas gali būti pasakyta, o taip pat nėra suvokėjų ir nieko, kas suvokiama, tuomet patenkama (雖說無有能說可說，雖念，亦無能念可念). Apie „tokybę“ dar galima kalbėti dvejopai: a) tuštumos požiūriu, kas atskleidžia „tokybę“ kaip galutinę tikrovę (如實空，以能究竟顯實故; 2) netuštumos požiūriu, kuomet „tokybė“ suprantama kaip savastis, kurioje slypi Budos nuopelnai (如實不空，以有自體，具足無漏性功德故).
3.1.2) Atsiradimo ir išnykimo aspektas (生滅門)
Atsiradimo ir išnykimo proto aspektas egzistuoja priklausomai nuo tathāgatos įsčių (依如來藏故有生滅心). Atsiradimas ir išnykimas jungiasi su neatsiradimu ir neišnykimu („tokybe“ arba tathāgatos įsčiomis), kas vadinama sąmonės saugykla (阿梨耶識). Atsiradimas ir išnykimas traktate aiškiniami kaip klaidingo pažinimo pasekmė dėl laipsniškai besivystančių įvairaus laipsnio viską skirstančio proto ir juslinio patyrimo gebų, siejamų su prigimtinio neišmanymo polinkiu (無明). Įvairios skirstančio proto ir juslinio patyrimo gebos „tokybėje“ išskiria reiškinius, kurių ten nėra, sudarydamos sąmonės saugyklą, kas ir vadinama atsiradimo ir išnykimo proto aspekto raiška Sąmonės saugykla turi dvi prasmes: 1) nubudimą (覺); 2) nenubudimą (不覺).
3.1.2.1) Nubudimas(覺)
Nubudimas yra proto savastis, kuomet nėra protavimo aktų (心體離念). Tai reiškinių srities vieningas pavidalas (法界一相), remiantis kuriuo kalbama apie pamatinį nubudimą (本覺). Pamatinis nubudimas kalbamas priešpriešinant su pradiniu nubudimu (本覺義者對始覺義說), šis jam tapatus (以始覺者即同本覺), tačiau apie abu kalbama iš skirtingu perspektyvų. Remiantis pamatiniu nubudimu, yra nenubudimas (依本覺故而有不覺). Remiantis nenubudimu, kalbama apie pradinį nubudimą (依不覺故說有始覺).
Visos proto ir sąmonės savybės yra neišmanymas (以一切心識之相皆是無明), o neišmanymo savybės yra neatskiriamos nuo nubudimo (無明之相不離覺性). Tai kaip vandenynas, kur vanduo bangomis juda dėl vėjo (如大海水因風波動). Vandens ir vėjo savybės (bangose) vienas nuo kito neatskiriamos (水相風相不相捨離), kadangi vanduo prigimtinai nejuda (而水非動性). Vėjui sustojus, judėjimo savybė išnyks (若風止滅動相則滅), bet vandens drėgnumas neišnyks (濕性不壞故).
Remiantis aukščiau pateikta metafora, gyvų būtybių tyrasis protas išjudinamas skirstančiam pažinimui dėl neišmanymo kaip vėjo išjudina vandenį (如是眾生自性清淨心因無明風動). Protas kaip „tokybė“ ir neišmanymas vienas nuo kito neatskiriami ir abu neturi formos savybių (心與無明俱無形相、不相捨離). Kadangi protas prigimtinai nejuda (而心非動性), neišmanymui išnykus, proto srautas liausis taip pat (無明滅相續則滅), tačiau pažinimo prigimtis neišnyks (智性不壞故). Šiame palyginime vanduo/vandenynas/drėgnumas (大海水) atitinka tyrąjį protą (清淨心) arba „tokybės“ aspektą, vėjas (風) – neišmanymą (無明), o bangos/judėjimas (波動, 動性) – skirstančio proto srautą (相續).
3.1.2.1) Nenubudimas (不覺)
Nenubudęs protas atsiranda tuomet, kai nėra tinkamai suprantama vieninga dharmos „tokybės“ prigimtis (不如實知真如法一故). Tai tarsi žmogus suklaidintas erdvės krypčių (猶如迷人依方故迷. Jeigu nebūtų sąlygiškai išskiriamos kryptys (kurių, sekant metafora, savaime nėra), nebūtų kur suklysti (若離於方則無有迷). Jeigu veikia klaidingas nenubudęs protas, tuomet dėka skirties pažįstamas ir tikrasis nubudimas (有不覺妄想心故，能知名義為說真覺), tačiau nebūtų reikalo apie juos kalbėti ar jų suvokti, jeigu nebūtų nenubudusio proto .
Atsiradimo ir išnykimo priežastingumas (生滅因緣) susijęs su „tokybės“ proto aspektu, kuris paveikiamas neišmanymo sukuria reiškinių patyrėją (能見), atskleidėją (能現) ir griebėją (能取). Šie sukuria proto aktus, kurie yra nuolatinėje tėkmėje (起念相續). Taip visas pasaulis tampa sukurtas proto (唯心所作). Skyrelyje taip pat išskiriamos įvairios analizuojančio nenubudusio proto funkcijos.
Svarbų aiškinimo vaidmenį šiame skyrelyje taip pat užima pripratimo/pripratinimo (熏習) sąvoka. Tvirtinama, kad nenubudusio proto gebos, klaidingas išskiriamų reiškinių pasaulis, neišmanymas bei „tokybė“ vienas prie kito pripranta. Todėl be tam tikrų praktikos metodų jų atskirti neįmanoma.
3.2) Klaidingų įsitikinimų taisymas (對治邪執)
Visi klaidingi įsitikinimai skatinantys išlikti nenubudime yra susiję su savastimi. Savasties įsitikinimai turi dvi rūšis: 1) savaime egzistuojančios savasties (人我); 2) savaime egzistuojančių reiškinių (法我).
Savaime egzistuojančios savasties įsitikinimai gali būti penkių rūšių: 1) Buda yra kaip erdvė (虛空是如來性); 2) Visos pasaulio reiškiniai yra tuščios (世間諸法畢竟體空); 3) Budoje yra medžiagos ir proto reiškinį skirtis (如來之藏有色心法自相差別); 4) Buda savyje talpina visus pasaulio ir t. t. reiškinius (如來藏自體具有一切世間生死等法); 5) Gyvosios būtybės turi pradžią (眾生有始).
Pirmasis pirmosios rūšies įsitikinimas yra klaidingas, nes erdvė taipogi yra išskirtas protinis reiškinys dėka materialių reiškinių išskyrimo. Antrasis antrosios rūšies įsitikinimas klaidingas, nes „tokybė“ kaip tikrovės dalis nėra tuščia, joje slypi Budos gerų darbų sukaupti nuopelnai. Trečiasis įsitikinimas klaidingas, nes šioji skirtis įvyksta tik skirstančio ir nenubudusio proto dėka. Ketvirtasis įsitikinimas klaidingas, nes Buda negalėtų sukelti nubudimo ir pats tuo pat metu savyje talpinti begalės klaidingai išskirtų reiškinių. Penktasis įsitikinimas klaidingas, nes nei Buda, nei neišmanymas neturi pradžios, abu elementai yra pirmapradžiai, tad atitinkamai ir gyvosios būtybės, kurių išskyrimas pagrįstas šiais elementais neturi pradžios.
Antrosios rūšies įsitikinimas klaidingas, nes Buda atvirai nekalbėjo apie savaime neegzistuojančius reiškinius tik dėl to, kad daugelis mokinių buvo to nepasiruošę suprasti, o iš tikrųjų visi sąlyginai išskirti reiškiniai neturi jokio pagrindo, jie niekada nebuvo atsiradę.
3.3) Pasiryžimo leistis keliu išaiškinmas (分別發趣道相)
Apibendrintai paaiškinamos pasiryžimo leistis bodhisattvos keliu pakopos, pradedant nuo bazinių – pasitikėjimo Budos mokymu ir kitų su juo glaudžiai susijusių charakterio ir proto savybių ugdymo pasiryžimu (信成就發心). Tuomet pereinama prie šių savybių taikymo analizuoti tikrovės prigimtį bei konkrečių dorovinių praktikų atlikimo pasiryžimo paaiškinimo (解行發心). Galiausiai skyrelis užbaigiamas pasiryžimo paaiškinimu įgyvendinti paskutinę dešimtį bodhisattvos pakopų, kuriose patiriama galutinė „tokybės“ tikrovė (證發心).
4) Tikinčio proto praktika (修行信心)
Pristatomos bazinės praktikos nuo kurių galima pradėti praktikuoti bodhisattvos kelią. Tai keturių rūšių tikėjimai bei penkių tobulybių praktika.
Keturių rūšių tikėjimai (四信): 1) tikėjimas mahāyānos pamatiškumu arba tekste pristatytas „tokybės“ proto aspektas (信根本); 2) tikėjimas Buda (ar Budomis) kaip mokytoju (信佛); 3) tikėjimas jo mokymu (信法); 4) tikėjimas vienuolių bendruomene (信僧).
Penkios tobulybių praktikos (apibūdinamos daugelyje mahāyānos tekstų): 1) dosnumo (布施); 2) dorovės (持戒); 3) pakantos (忍辱); 4) pastangų (精進); 5) nuramdinimo ir įžvalgos meditacijos (止觀). Trumpai paminimas ir lengvesnis praktikos variantas – Budos Amitābhos tyrosios žemės praktika.
Tekstas pabaigiamas trumpu penktuoju skyriumi – „praktikos paskatinimas ir [jos] nuopelnai“ (勸修利益), kuriame paskelbiama kaip įprasta mahāyānos tekstams (ypatingai jų pabaigose), kad tie, kas priims ir laikysis traktate išdėstyto mokymo, susilauks daugybės papildomų nuopelnų, kurie bus didesni negu panašių ar kitų praktikų atlikimas nesiremiant šiuo tekstu.
Tekstą parengė Rytų filosofinių sistemų ir religijų tyrinėtojas, filosofijos mokslų dr. Tadas Snuviškis
Tyrosios žemės sūtros 淨土三部經
„Tyrosios žemės sūtros“ (淨土三部經) – trys pamatiniai tyrosios žemės (淨土) budizmo tradicijos tekstai.
Tyrosios žemės tradicijos pamatinės prielaidos, mokymai bei problemos
Tyrosios žemės tradicija remiasi bent trijomis mahāyānos budizmo mokymų prielaidomis: 1) trys Budos kūnai (trikāya, 三身); 2) „Budos laukas“ (buddha-kṣetra) arba tyroji žemė (淨土, 淸淨國土); 3) daugybė Budų.
Trijų Budos kūnų mokymu tvirtinama, jog Budos pasireiškia ne tik fiziniu (nirmāṇakāya, 應身), bet ir nuopelnų (saṃbhogakāya, 報身) bei dharmos kūnais (dharmakāya, 法身). Nuopelnų kūnas – tai nefizinis egzistavimo pavidalas Budos įgyjamas dėl begalės gerų darbų nuopelnų. Dharmos kūnas – tai tikrovė savo nekonceptualizuotame ir nenusakomame pavidale, kas mahāyānos budistų taipogi įvardinama kaip Budos prigimtis (buddhatva 佛性) arba tuštuma (śūnyatā 空). „Budos laukas“ arba tyroji žemė nurodo į aplink Budos nuopelnų kūną atsirandančią protu patiriamą erdvę. Tyroji žemė nurodo į tai, kad skirtingai nei fiziniame pasaulyje šioje erdvėje nėra „netyrų dalykų“. Daugybė Budų – tai mokymas, jog be istorinio bei dar dvidešimt kelių ne mahāyānos tradicijoje pripažįstamų Budų yra nesuskaičiuojama daugybė kitų Budų, kurios iki šiol egzistuoja bei moko, tačiau nebūtinai pasirodo fiziniu pavidalu.
Tyrosios žemės tradicijos (t.y., vienos iš mahāyānai priklausančių budistinių tradicijų) mokymas sklandžiai išplaukia iš aukščiau minėtų trijų mokymų prielaidų. Pastarosios tradicijos pagrindiniai teiginiai yra šie:
1) Vakarų kryptyje egzistuoja tyroji žemė, sanskritiškai vadinama „laimės žeme“ (sukhāvatī), o kiniškai „vakarų tyrąja žeme“ (西方淨土) arba „didžiausios laimės tyrąja žeme“ (極樂淨土).
2) Aukščiau minėtoji tyroji žemė atsirado dėl vieno iš daugybės Budų – Budos Amitābhos (arba Amitāyaus) praeities gyvenimuose sukauptų begalinių nuopelnų, kuriuos jis nukreipė į tokios žemės sukūrimą, kad palengvintų gyvų būtybių kančias ir kreiptų jas link nubudimo.
3) Pasak vieno iš Amitābhos pasižadėjimų, kad būtybė atgimtų tyrojoje žemėje, ji turėtų to norėti (欲生我國) nuoširdžiai (至心) ir su džiaugsmingu tikėjimu (信樂), o be to, bent dešimt kartų atsiminti Amitābhą (乃至十念).
Šie mokymo teiginiai tradicijoje sukelia tolesnes diskusijas, sąlygojančias įvairių tyrosios žemės tradicijos mokyklų bei interpretacijų atsiradimą. Trys pagrindinės diskusijų problemos yra šie:
1) Tikėjimo, praktikos ir nuopelnų problema: kas yra esminis arba pakankamas veiksmas užtikrinantis patekimą į tyrąją žemą, ar tai į yra tikėjimas? Jeigu jo neužtenka, kiek reikėtų atlikti praktikų, kiek turėti nuopelnų? Pagrindinė praktika – Budos Amitābhos atsiminimo praktika (Buddhānusmṛti, 念佛), kuri įgavo Amitābhos vardo kartojimo formą – Nāmó Āmítuófó (南無阿彌陀佛). Ar atliekant Amitābhos vardo kartojimą gaunama daugiau nuopelnų, jeigu vardas pakartojamas daugiau kartų?
2) Darbų ir malonės santykio problema, kurią galima apibūdinti sąvokomis „savo galia“ (自力) ir „kito galia“ (他力). Kiek reikia įdėti pastangų, turėti „savo galios“, kad pasiekti atgimimą tyrojoje žemėje? Kai kurie mąstytojai teigė, kad visi pasieks atgimimą tyrojoje žemėje tiktai Budos Amitābhos galia. Tačiau jeigu taip galiį vykti, tikėjimo, praktikos ir nuopelnų klausimas tampa mažai prasmingas.
3) „Tyrosios žemės“ lokalizavimo problema: a) kažkur fizinėje erdvėje (他方淨土); b) tik prote (唯心淨土). Pirmąja pozicija tvirtinama, jog tyroji žemė nors patiriama tik protu, yra fizinėje erdvėje. Antrąja pozicija teigiama, jog tyroji žemė yra tik prote aptinkama būsena, kuri neturi išorinio atitikmens.
Teksto versijos ir pavadinimai
Trys pamatiniai tyrosios žemės budizmo tradicijos tekstai yra:
1) „Didžioji neišmatuojamo gyvenimo [Budos] sūtra“ (Sukhāvatī-vyūha sūtra, 大無量壽經). Iki šiol išliko 5 kiniški vertimai iš kurių labiausiai vertinamas Saṃghavarmano (康僧鎧) 252 m. pabaigtas vertimas, susidedantis iš 2 ritinėlių (卷) ir 2 skyrių;
2) „Amitābhos sūtra“ (阿彌陀經) arba „Mažoji neišmatuojamo gyvenimo [Budos] sūtra“ (Sukhāvatī-vyūha sūtra, 小無量壽經). Išversta į kinų kalbą 402 m. Kumārajīvos (鳩摩羅什), susideda iš 1 ritinėlio (卷).
3) „Neišmatuojamo gyvenimo kontempliacijos sūtra“ (*Amitāyur-dhyāna-sūtra, 觀無量壽經). Sakoma, kad išversta į kinų kalbą Kālayaśaso (畺良耶舍) 424 m., susideda iš vieno ritinėlio. Nepaisant to, jog tvirtinama apie sūtros vertimą, tikėtina, kad tekstas sukurtas Kinijoje. Pirmųjų dviejų sūtrų originalai sukurti sanskrito kalba (I-II a.).
„Didžiosios neišmatuojamo gyvenimo [Budos] sūtros“ turinys
Buda Śākyamuni yra „Grifų kalne“ prie Rājagṛhos su 12000 vienuolių ir daugybės bodhisattvų. Giriamos bodhisattvos, kurios taps Budomis. Ānanda pastebi, kad Buda labai susitelkęs ir puikiai atrodo. Śākyamuni pagiria Ānandą ir pradeda sakyti pamokslą. Śākyamuni pamoksle pasakoja apie seniai gyvenusį Budą Dīpaṅkarą, po kurio sekė dar 52 Budos (iš viso 53 Budos).
Po šių Budų, sekant Budos Śākyamuni pamokslu, pasirodo Buda Lokeśvararāja. Jo gyvenimo metu vienas karalius atsisako sosto ir tampa vienuoliu Dharmākara. Pastarasis išreiškia pasiryžimą tapti Buda ir susitikęs Budą Lokeśvararāją, pradeda jį garbinti giesme. Šioje giesmėje Dharmākara pažada, kad po ilgos praktikos, kai jis taps Buda, jo tyroji žemė bus geriausia (國土第一), šioje bus kaip nirvāṇoje (國如泥洹), o jos gyventojai bus išvaduoti nuo kančių (度脫一切). Paliudijimui savo pasiryžimo jis prašo Lokeśvararājos ir kitų Budų laidavimo.
Tuomet Dharmākara teiraujasi Budos Lokeśvararājos kaip įsteigti tyrąją žemę. Lokeśvararāja parodo Dharmākarai jau egzistuojančias tyrąsias žemes, o Dharmākara pradeda mąstyti apie pažadus skirtus įsteigti tyrąją žemę ir uoliai praktikuoti bodhisattvos kelią. Dharmākara viešai pasako 48 pažadus, kurie turėtų įsigyvendinti, kai bus įvykdytas bodhisattvos kelias ir Dharmākara taps Buda. Garsiausi iš šių pažadų yra 17-19. Pasak 17-ojo, visų kitų žemių Budos garbins Dharmākaros vardą kaip Budos – Amitābha (諸佛稱揚願). Anot 18-ojo, visos būtybės, kurios nuoširdžiai ir su džiaugsmingu tikėjimu galvos apie Dharmākarą bent 10 kartų ir norės atgimti jo tyrojoje žemėje, ten ir atgims (念佛往生願). O 19-asis – pasiryžę nubusti ir atgimti tyrojoje žemėje mirties metu matys Amitābhą ir daugelį kitų išminčių (來迎引接願).
Po pažadų išvardinimo apibendrinama apie sėkmingą Dharmākaros praktiką, dėka kurios jis įgauna begalę nuopelnų. Budos Śākyamunį pamokslą apie Dharmākaros praeitį pertraukia Ānanda, pasiteiraudamas, „kur dabar yra Dharmākara, ar jis jau pasiekė nubudimą“? Śākyamuni atsako, jog Dharmākara jau pasiekė nubudimą ir gyvena vakarinėje žemėje. Toliau detaliai apibūdinama šioji žemė. Ji padaryta iš septynių brangakmenių: aukso, sidabro, berilo, koralų, gintaro, agatų ir rubinų. Ji neriboto platumo, joje nėra kalnų, visiškai lygu. Ten nėra vandenynų, jūrų, slėnių ir tarpeklių, kaip ir nėra keturių metų laikų, ten visuomet malonus oras – nei šilta, nei šalta.
Tyroji žemė yra pilna iš brangakmenių sukurtų medžių. Šių medžių spalvos yra tokios ryškios, kad visų net neįmanoma įžiūrėti. Kai vėjas pučia į medžių lapus, pradeda skambėti pentatoninės skalės muzika. Žemėje pastatai pasirodo spontaniškai ir esti papuošti septyniais brangakmeniais. Šalia jų yra tvenkiniai su smėliu, kurie turi brangakmenių spalvas. Vandenyje galima maudytis, o jo lygis keičiasi pagal pageidavimą. Kalbama ir apie tyrosios žemės gyventojų kūnus, drabužius ir maistą. Dievai ir žmonės tyrojoje žemėje turi drabužių, maisto, ir namų, kurie atitinka jų kūnų poreikius. Tyrojoje žemėje iš dangaus krenta įvairių spalvų šviečiančios gėlės, kurios nepūva, bet po kurio laiko išnyksta nuo žemės paviršiaus.
Amitābhos tyrosios žemės nusakymą toliau pakeičia aprašymai, kuriuose apibūdinamos trijų rūšių būtybės, kurios gali atgimti aptariamoje žemėje bei Śākyamunio pagyros Amitābhai. Galiausiai apibūdinus penkias blogybes (五惡), prie kurių linksta žmonės, Śākyamuniui ir susirinkusiai auditorijai tiesiogiai pasirodo Amitābha ir jo tyroji žemė. Minimos daugybė bodhisattvų, kurios keliauja aplankyti tyrosios žemės. Galiausiai dėl šios sūtros svarbos Śākyamuni pažada, kad net jeigu kitos sūtros išnyks ateityje, šią jis išsaugos dar šimtui metų. Dėka Budos pamokslo klausytojai gauna daug nuopelnų.
„Mažosios neišmatuojamo gyvenimo [Budos] sūtros“ turinys
Sūtra prasideda tuo, kad kartą Śākyamuni yra Śrāvastī mieste kartu su 1250 vienuolių ir daugybe bodhisattvų. Jis pradeda kalbėti kreipdamasis į susirinkusiuosius per Śāriputrą, kad vakaruose yra tyroji žemė, kurią valdo Buda Amitābha.
Śākyamuni pasakoja apie tyrosios žemės nuostabumus. Tie, kurie ten atgims įgaus palaimą ir nubudimą. Apibūdinama, kad tyrojoje žemėje yra septynios eilės tvorų (欄楯), tinklų (羅網) bei medžių (行樹), besitęsiančių aplink visą žemę ir padarytų iš keturių rūšių brangakmenių. Žemėje taip pat yra septyni brangakmeniais tviskantys tvenkiniai, šalia jų stovi paviljonai (樓閣). Iš tvenkinių kyla didžiuliai įvairių spalvų lotosai, šalia jų yra įvairių rūšių paukščių, kurie gieda Budos mokymą.
Pasakojama, kad ten norintieji atgimti turi susitelkti į Budos Amitābhos vardą nuo vienos iki septynių dienų. Tuomet mirties valanda Amitābha su palyda atkeliaus ir užtikrins atgimimą tyrojoje žemėje. Pabrėžiama, kad begalės Budų šešiose kryptyse priima šią sūtrą ir saugo, o taip pat saugomi ir tie, kas turi tikėjimą į šį mokymą. Sūtra baigiasi tuo, kad giriamas Śākyamuni už tai, kad jis tapo Buda sunkiu laiku.
„Neišmatuojamo gyvenimo kontempliacijos sūtros“ turinys
Buda Śākyamuni apibūdinamas kaip esantis „Grifų kalne“ prie Rājagṛhos su 1250 vienuolių ir 32000 bodhisattvų. Po įžangos sūtra pasakoja, kad karaliaus Bimbisāros sūnus Ajātaśatru įkalina savo tėvą, o po to ir savo motiną Vaidehī, kadangi ji slapta nešė įkalintam vyrui maistą ir gėrimus. Būdama užrakinta kalėjimo kameroje, iš nevilties Vaidehī pradeda šauktis Budos pagalbos. Iš pradžių atkeliauja 2 Śākyamunio pasiuntiniai, o po to pasirodo ir pats Śākyamuni. Vaidehī išreiškia norą atgimti žemėje, kurioje nėra kančios ir tada Buda parodo tokias žemes, iš kurių Vaidehī išsirenka Budos Amitābhos žemę. Vaidehī pageidauja patekti į šią žemę.
Śākyamuni apibūdina vizualizacijos praktiką, kurią atlikus per šešiolika etapų galima patekti į Amitābhos žemę. Šešiolika etapų yra šie: 1) įsivaizduoti besileidžiančią saulę (日想觀); 2) įsivaizduoti vandenis (水想觀) kurie virsta į ledą, o šis į berilą; 3) įsivaizduoti berilo žemę tol, kol esama sutelktyje (地想觀); 4) įsivaizduoti medžius, kurie yra iš įvairių deimantų (寶樹觀); 5) įsivaizduoti deimantinius tvenkinius (寶池觀); 6) įsivaizduoti objektus, kurie yra iš brangakmenių, kaip pvz., paviljonus (寶樓觀); 7) įsivaizduoti Amitābhos lotoso sostą (華座觀); 8) įsivaizduoti Amitābhą ir jį lydinti du bodhisattvas, Avalokiteśvara ir Mahāsthāmaprāptą (像想觀); 9) įsivaizduoti Amitābhą kaip neribotą, kuriame telpa visi Budos (眞身觀); 10) įsivaizduoti bodhisattvą Avalokiteśvarą (觀音觀); 11) įsivaizduoti bodhisattvą Mahāsthāmaprāptą (勢至觀); 12) įsivaizduoti save atgimstant „tyrojoje žemėje“ (普觀); 13) įsivaizduoti Amitābhos ir Avalokiteśvaros bei Mahāsthāmaprāptos atvaizdus kaip esančius visur „tyrojoje žemėje“ (雜想觀). Likusios trys vizualizacijos skirtos įsivaizduoti devynias skirtingas būtybių klases (po tris klases kiekviename etape) atgimstančias tyrojoje žemėje (上輩觀, 中輩觀, 下輩觀). Kai visa tai buvo pasakyta, Vaidehī nubudo, o 500 jos palydovių pasiryžo siekti to paties.
Tekstą parengė Rytų filosofinių sistemų ir religijų tyrinėtojas, filosofijos mokslų dr. Tadas Snuviškis
Bevartė užtvara 無門關
„Bevartė užtvara“ (無門關) – vienas garsiausių chán budizmo tekstų, kuriame chán mokymas atskleidžiamas per trumpus budizmo mokinių ir mokytojų bendravimo ar sąveikos nutikimus, vadinamus – gōng'àn.
Chán (禪) kilmė ir jo mokymai
Norint apibūdinti „Bevartės užtvaros“ turinį, reikalingas glaustas chán budizmo istorijos ir pamatinių doktrinų aptarimas. Žodis chán kilo nuo sanskrito žodžio dhyāna, kuris apibūdina sutelkties meditacijos būseną, kai ilgesnį laiką dėmesys sutelktas tik konkrečiame reiškinyje, o kiti aplinkui esantys reiškiniai neatitraukia dėmesio. Kinų kalboje minėtas žodis virto į chánnà (禪那), kas ilgainiui, atmetus antrąjį žodžio sandą – nà (那), tapo chán. Dėl to chán neretai populiariai vadinama kaip meditacijos tradicija, visgi sutelkties meditacija ir apskritai meditacijos metodai nėra esminiai šios tradicijos mokymo aspektai.
Tradicijos ištakos kildinamos su VI a. į Kiniją atkeliavusiu praktikuotoju Bodhidharma (菩提達摩). Kiti svarbūs meistrai: Huìnéng (惠能, 638-713), Mǎzǔ Dàoyī (馬祖道一, 709–788) bei Dàhuì Zōnggǎo (大慧宗杲, 1089-1163). Chán tradicija ir jos mokymas neretai apibūdinami keturiomis trumpomis frazėmis: 1) ypatinga perdava už [įprasto] mokymo (jiàowài biézhuàn 教外別傳); 2) [mokymas] nepagrįstas žodžiais ar rašmenimis (bù lì wénzì 不立文字); 3) tiesiogiai nurodantis į žmogaus protą-širdį (zhí zhǐ rénxīn 直指人心); 4) juo išvystama prigimtis ir virstama Buda (jiàn xìng chéng fó 見性成佛).
Pirmasis teiginys reiškia, jog chán neretai save apibūdina kaip išskirtinę ir net subtiliausią iš visų budizmo tradicijų. Antrasis ir trečiasis liudija, kad tradicija retai kliaunasi tekstais ir sąvokiniais-kalbiniais apibūdinimais, bet pirmiausiai orientuota į kiekvienoje situacijoje išlaikomą dėmesingumą. Ketvirtuoju teiginiu apeliuojama, kad chán praktika veda į savosios jau nubudusios prigimties išvydimą, kas reiškia tapimu Buda.
Pastarasis teiginys yra bene filosofiškai svarbiausia teorinė chán tradicijos nuostata, kuri remiasi retai chán tekstuose artikuliuojamomis, tačiau daugelyje mahāyānos tekstų sutinkamomis doktrinomis: Budos prigimtimi (buddhatva 佛性), tuštuma (śūnyatā 空) ir pamatiniu nubudimu (本覺). Tuštuma, Budos prigimtis ir pamatinis nubudimas yra už visų tikrovės objektų slypinčios pamatinės tikrovės charakteristikos, tačiau dėl neišmanymo šios retai patiriamos, vietoje to regimi įvairūs objektai ar reiškiniai. Chán budistų tikslas „pralaužus“ klaidingą skirstantį mąstymą, įgauti nubudimo įžvalgą arba patirtį, pažįstant pamatines tikrovės charakteristikas.
Chán praktikoje neretai pabrėžiama, kad nubudimas gali įvykti čia ir dabar, bet kokioje kasdienybės situacijoje. Tam nereikia studijuoti tekstų, atlikti ritualų, ar turėti ilgos praktikos įgūdžių. Chán praktikuotojai neretai gyvena bendruomenėje, kuriai vadovauja mokytojai. Ypatingos situacijos tarp mokytojų ir mokinių, kuriose pasirodė nubudimo įžvalga vadinamos – gōng'àn (公案). Šios situacijų istorijos tam tikru chán tradicijos istorijos etapu pačios tapo studijuojamos kaip nubudimo patirties sukėlimo instrumentai. Pagrindinis būdas skaityti gōng'àn yra identifikuoti, kas konkrečioje istorijoje skatina dualistinį arba skirstantį mąstymą, kas simbolizuoja Budos prigimtį ir kas yra kertinė frazė (話頭), pralaužianti skirstantį mąstymą ir sukelianti nubudimo įžvalgą
Pavadinimai, sukūrimo laikas ir struktūra
Teksto pavadinimas „Bevartė užtvara“ nurodo į tai, kad nėra jokių vartų (metodų ar būdų) per kuriuos reikėtų praeiti klaidingo mąstymo ar patyrimo barjerą, kadangi gyvosios būtybės jau yra nubudusios ir jų neriboja jokios užtvaros. Prisirišimas prie manymo, kad yra tam tikri vartai ar juo labiau, kad yra speciali bevartė užtvara paskatina veikti skirstantį protą. Pavadinimas veikia kaip gōng'àn kertinė frazė, kurią viena vertus klaidingai analizuojant, galima pasiklysti jos prasmėje, kita vertus pažvelgus į ją teisingu chán interpretacijos kampu, joje galima įžvelgti nuorodą į neribotą Budos prigimtį,
Pirmoji „Bevartė užtvaros“ teksto versija pasirodė 1228 m., tačiau populiariausia yra 1246 m. rankraščio leidimo versija. Ji susideda iš:
1) Xí Xiàng (習巷) įvadas.
2) Wúmén Huìkāi (無門慧開) dedikacija mirusiai imperatorienei Fèngniáng (鳳娘), pomirtinis vardas – Cíyì (慈懿).
3) Wúmén įvadas po kurio seka trumpas eilėraštis.
4) 48 gōng'àn pavadinimų sąrašas.
5) 48 gōng'àn, kurių kiekvienas susideda iš pavadinimo, pagrindinio gōng'àn teksto, Wúmén komentaro bei apibendrinančio eilėraščio.
6) Wúmén pabaigos žodis bei priedas, susidedantis iš trumpų chán aforizmų.
7) Wúliàng Zōngshòu (無量宗壽) parašytas priedas, kuriame komentuojami trys chán aforizmai suformuluoti Huáng Lóng (黄龍).
8) Wú Ān (無庵) priedas.
9) Mèng Gǒng (孟珙) pabaigos žodis.
10) Ānwǎn (安晚) papildomas, 49-asis gōng'àn.
Teksto turinys
Kadangi teksto esmę išreiškia jį sudarantys gōng'àn, jo turiniui pristatyti pasirinkti penki iš jų.
1-asis gōng'àn – Zhàozhōu šuo (趙州狗子)
Vienuolis paklausė Zhàozhōu (778–897): „Ar šuo turi Budos prigimtį?“ (狗子還有佛性也無) Zhàozhōu atsakė: „Nėra“ (無).
Komentaras
Šiame gōng'àn nežinomas vienuolis užduoda filosofinį klausimą apie šuns prigimtį mokytojui Zhàozhōu, kurio tikėtinas atsakymas galėjo būti – „taip“, kadangi visi reiškiniai turi Budos prigimtį. Visgi Zhàozhōu nusprendė nesileisti į filosofavimą ir mokiniui atsakė bandydamas jį pastūmėti link Budos prigimties nekonceptualiniu, bet įžvalgos keliu, paneigdamas patį klausimą kaip beprasmį. Kita vertus įmanoma suvokti žodį „nėra“ ir kaip nurodantį į tai, kad visgi šuo neturi Budos prigimties, tačiau tai būtų klaidinga interpretacija, kuria Zhàozhōu galėjo mėginti mokinio supratimą.
3-iasis gōng'àn – Jùzhī ištiestas pirštas (倶胝堅指 )
Kai Jùzhī (IX a.) būdavo klausiama, jis tiesiog iškeldavo pirštą (唯擧一指). Kartą vienas lankytojas paklausė Jùzhī mokinio berniuko: „Ko moko jūsų mokytojas?“ Berniukas taip pat pakėlė pirštą. Išgirdęs apie tai, Jùzhī peiliu nupjovė berniukui pirštą. Berniukas, rėkdamas iš skausmo, pradėjo bėgti. Jùzhī pašaukė jį, ir kai jis atsisuko, Jùzhī pakėlė pirštą. Berniukas staiga nubudo (忽然領悟). Kai Jùzhī jau ketino mirti, jis pasakė susirinkusiems vienuoliams: „Aš gavau vieno piršto meditaciją iš mokytojo Tiānlóng ir naudojausi ja visą gyvenimą, bet vis tiek jo neišsėmiau“ (一指頭禪, 一生受用不盡). Baigęs tai sakyti, jis įžengė į nirvaną.
Komentaras
Kai kas nors klausdavo meistro Jùzhī, jis bandydavo numalšinti klausiančiųjų proto smalsumą iškeldamas pirštą ir taip nutraukti jų dėmesį nuo mąstymo prie dabartinio momento, simbolizuojančio Budos prigimtį. Visgi vienas Jùzhī mokinys nesuprato piršto pakėlimo reikšmės ir paklaustas apie Jùzhī mokymo turinį bandė pakartoti mokytoją. Išgirdęs apie tai, Jùzhī nusprendė nupjauti mokinio pirštą. Tai galėtų atrodytų kaip žiaurus ir tuščiai šokiruojantis veiksmas, tačiau tai atvirkščiai išreiškia mokytojo atjautą. Piršto nupjovimas simbolizuoja mokinio konceptualinio mąstymo perkirtimą, o netrukus mokytojo vėl iškeltas pirštas mokinio pastūmėjimą link nubudimo. Gōng'àn pabaigoje pasakyta Jùzhī frazė apie vieno piršto meditacijos neišsemiamumą nurodo į Budos prigimties neribotumą.
7-asis gōng'àn – Zhàozhōu kviečia išsiplauti dubenėlį (趙州洗鉢)
Vienas vienuolis paklausė Zhàozhōu (778–897): „Aš ką tik įžengiau į šį vienuolyną. Prašau, pamokykite mane“. Zhàozhōu paklausė: „Ar valgei ryžių košę?“ (喫粥了也未) – „Taip, valgiau“, - atsakė vienuolis. „Tuomet geriau išsiplauki savo dubenėlį“ (洗鉢盂去), – tarė Zhàozhōu. Taip vienuolis patyrė įžvalgą.
Komentaras
Naujai atvykusio vienuolio konceptualų mąstymą apie abstraktesnius dalykus sustabdo paprastas ir į dabartinį momentą sugrąžinantis klausimas apie pavalgymą ir dubenėlio išsiplovimą. Abu kasdieniai veiksmai nurodo į Budos prigimtį.
10-asis gōng'àn – Qīngshuì nepriteklius (清税弧貧)
Vienuolis (Qīngshuì) pasiteiravo Cáoshān (840–901): „Qīngshuì yra nepritekliuje (弧貧), ar galėtumėte padėti?“ Cáoshān pasakė: „Qīngshuì!“ Qīngshuì atsakė: „Taip!“ Cáoshān tarė: „Išgėrei tris taures geriausio Kinijoje vyno, o vis tiek sakai, kad dar nesudrėkinai lūpų!“ (青原白家酒、三盞喫了、猶道未沾唇).
Komentaras
Vienuolis Qīngshuì užduoda klausimą apie esamą ar tariamą savo materialinį nepriteklių. Mokytojas Cáoshān meistriškai atsako panaudodamas metaforą, kad Qīngshuì jau yra turtingiausias, kadangi Budos prigimties turėjimas prilygsta galėjimui sau leisti gerti geriausią Kinijoje vyną.
14-asis gōng'àn – Nánquán perkerta katiną (南泉斬猫)
Nánquán pamatė, kaip Rytų ir Vakarų salių vienuoliai ginčijasi dėl katės. Jis pakėlė katę ir tarė: „Jei sugebėsite atsakyti, išgelbėsite katę. Jei ne, aš ją nužudysiu“ (大衆道得即救、道不得即斬却也). Niekas negalėjo atsakyti ir Nánquán perpjovė katę į dvi dalis. Tą vakarą grįžo Zhàozhōu ir Nánquán papasakojo jam apie nutikimą. Zhàozhōu nusiovė batą, užsidėjo jį ant galvos ir išėjo (脱履安頭上而出). „Jei būtum buvęs ten, būtum išgelbėjęs katę“, – pastebėjo Nánquán.
Komentaras:
Šiame gōng'àn ginčas dėl katės simbolizuoja mokinių prisirišimą prie konceptualaus mąstymo. Mokytojas Nánquán nusprendžia jį nutraukti kviesdamas mokinius sureaguoti į naujai vykstančią situaciją, pakeldamas katiną, t. y., rodydamas į Budos prigimtį. Tačiau kadangi mokiniai nesugebėjo sureaguoti (t. y., išliko konceptualiniame prisirišime), mokytojas imasi šokiruojančio veiksmo, kurį galima interpretuoti simboliškai kaip ir „Jùzhī ištiesto piršto“ gōng'àn atveju. Savo ruožtu Zhàozhōu išgirdęs šią istoriją iš Nánquán pademonstruoja savo nubudimą, nesiveldamas į žodinę diskusiją, bet parodydamas, kad Budos prigimtis slypi atitinkamame sureagavime.
Tekstą parengė Rytų filosofinių sistemų ir religijų tyrinėtojas, filosofijos mokslų dr. Tadas Snuviškis