Slyvos šakelė auksinėje vazoje Jing Ping Mei 金瓶梅
Slyvos šakelė auksinėje vazoje (Jing Ping Mei 金瓶梅)
“Slyvos šakelė auksinėje vazoje” yra vienas kontraversiškiausių imperinio Kinijos periodo romanų. Šis, didelės apimties ir itin kompleksiškas kūrinys gali nustebinti savo modernumu. Jau vien romano pavadinimas turi daugybę prasmių. Pati akivaizdžiausia romano „Jin Ping Mei“ 金瓶梅pavadinimo interpretacija yra tai, kad jis susideda iš trijų pagrindinių romano veikėjų moterų vardo hieroglifų: Pan Jinlian (jin - auksas), Li Ping Er (ping – vaza), Pang Chunmei (mei - slyva). Bet lygiai taip pat, egzistuoja net keletas versijų, jog pavadinime užkoduota lytinio akto metafora. Tiesa egzistuoja ir poetiškesnių interpretacijų. Štai Qing laikų (1644-1912) kritikas Zhang Zhupo 张竹坡 (1670-1698) kūrinio pavadinimą sieja su aukštąja kultūra, prabanga, elegancija ir moteriško grožio tobulumu, nors kiti kritikai pastebi tai, kad slyvos šakelės auksinėje vazoje metafora Song dinastijos poezijoje (960–1279) asocijuojama su prastu skoniu ir vulgarumu.
Dėl savo originalumo ir kompleksiškos struktūros, romanas dažnai laikomas naratyvinės literatūros meistriškumo paminklu, ne vien Kinijos bet ir pasaulio literatūros istorijos kontekste ir yra laikomas vienu iš trijų seniausių modernių romanų kartu su japonų „Genji Monogatari“ (1010) ir ispanų „Don Kichotu“ (1615). Tiesa „Jin Ping Mei“ savo stilistika nėra panašus į nė vieną iš šių kūrinių, bet prilygsta jiems savo sofistikuotumu.
Nepaisant to, kad šis romanas jau seniai yra pripažintas vienu pačių vertingiausių kinų literatūros kūrinių, bet jo kompleksiškumas tik neseniai pradėtas nagrinėti. Didele dalimi, dėl to, kad ilgą laiką nesuprastas ir sietas išimtinai su pornografija pražiūrint jo gilesnius klodus. Skirtingi kritikai pateikdavo dažnai net itin viena kitai prieštaraujančias kūrinio interpretacijas, tad literatūros istorijoje šis kūrinys laikytas tiek pornografiniu, tiek budistiniu-didaktiniu veikalu ar politine satyra. Aišku tik yra viena, kad romanas neabejotinai padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei kinų literatūrai, ypač kiniško romano žanro klasika laikomama „Raudonojo kambario sapnui“ (Honglou meng 紅樓夢/红楼梦).
Anksčiausias žinomas šio kūrinio paminėjimas – 1596 m. intelektualų laiškuose, rodo, kad tuo laiku tekstas, nebūtinai dar galutinės versijos, jau buvo žinomas siaurame literatų rate. 1606 metais jau galėjo būti baigtas teksto pilnas rankraštis, bet seniausia išlikusi versija (galimai pirmas spausdintas teksto leidimas) siekia 1618 metus. Šiandien egzistuoja išlikusios trys teksto versijos, žymimos kaip A, B ir C redakcijos. A redakcija remiasi necenzūruotu pirmuoju romano leidimu ir į akademinės bendruomenės akiratį pateko tik 1932 m., radus teksto originalą. Ženkliai apkarpyta ir cenzūruota teksto versija, žinoma kaip B redakcija, pasirodo kažkada Chongzhen imperatoriaus eroje (1628-1644), o XVII a. pab. išledžiama C redakcija – pati populiariausia Qing dinastijoje, kuri nuo B redakcijos skiriasi tik tuo, kad yra papildyta Zhang Zhupo komentaru. Dauguma romano vertimų į užsienio kalbas, pvz.: 1939 Clement Egerton 1939 m. vertimas į anglų kalbą (kaip „The Golden Lotus“), Otto ir Arthur Kibat 1967-1983 m. vertimas į vokiečių ar Andre Levy 1985 m. į prancūzų kalbą remiasi cenzūruotomis B ir C redakcijomis. 1993–2013 m. išleidžiamas pirmas pilnas JAV sinologo David Tod Roy vertimas į anglų kalbą pagal necenzūruotą A redakciją (kaip „The Plum in the Golden Vase“).
Teksto autorius yra po „Besijuokiančiojo Lanlingo mokslinčiaus“ (Lanling Xiaoxiaosheng 蘭陵笑笑生/兰陵笑笑生) slapyvardžiu besislepiantis anonimas. Romano veiksmas – Kinijos Šandongo provincija. Lanling – vietovė Šandonge. Dažnai manoma, kad pats autorius kilęs iš Šandongo, bet neegzistuoja jokie tai galintys patvirtinti įrodymai. Ko gero autoriaus slapyvardis yra aliuzija klasikinį konfucianizmo mąstytoją Xunzi (~310-235 m. pr. m. e.). Filosofas Xunzi iš tiesų kurį laiką buvo Lanlingo gyvenvietės valdytojas, dėl intrigų praradęs postą, bet likęs iki mirties gyventi Lanlinge, kur ir yra palaidotas. Xunzi savo novatoriškoje filosofijoje susintetino ankstesnio konfucianizmo, moizmo ir daoizmo idėjas sukūrė savitą konfucianizmo versiją. Savo darbais siekė demaskuoti blogį. Yra tekstų, kur Xunzi vaizduojamas besijuokiantis iš nedorų ir korumpuotų valdininkų, tad galimai „mokslinčiaus juokas“ būtent ir yra užuomina į Xunzi asmenybę ir galimai, invokuojant ją, autorius siekė pabrėžti romano politinės ir visuomeninės kritikos paskirtį.
Romane atsiskleidžia išsami vėlyvosios Ming dinastijos visuomenės socio-politinė kritika. Veiksmas vyksta tekstilės pirklio Ximen Qing 西門慶/西门庆 dvarelyje, kuris galimai alegoriškai vaizduoja to meto Kiniją, o romane aprašyti santykiai tarp veikėjų – santykių tarp skirtingų socialinių grupių alegorija. Herojų varduose nesunku atpažinti užslėptas metaforas, o jų tarpusavio santykiai sumegzti į įmantrų jungčių labirintą.
Veiksmas vyksta 1112-1127 m. Huizong imperatoriaus valdymo laikais, pačioje Šiaurės Song dinastijos pabaigoje. Romano siužetas klostosi dinastijos žlugimo įvykių fone. Kita vertus, romane aprašyta kinų visuomenė akivaizdžiai atspindi kūrinio parašymo laikų, t.y. yra Ming dinastijos nuosmukio periodo - Jiajing (1521-1566) ir Wanli (1572-1620) erų Kinijos socialinį paveikslą. Viena pagrindinių romano temų – nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Šeši nedorieji ministrai, kinų istorikų laikomi atsakingais už Šiaurės Song griūtį, lyginami su šešiomis pagrindinio herojaus, korumpuoto pirklio Ximen Qing žmonomis. Tuo pačiu, vedama ir budistinė paralelė su 6 juslėmis – ayatana, trukdančios objektyviam realybės suvokimui.
Tai pirmas kiniškas romanas su vieningu siužetu ir simetriška struktūra, kur visos dalys puikiai dera tarpusavyje. Pirmi 20 skyrių – supažindina su visais pagrindiniais veikėjais. Pagrindinis veiksmas vyksta Ximen Qing dvare. Nuo 20 iki 80 skyriaus plėtojama pagrindinė romano siužetinė linija, kur 20-50 skyriuose perteikiamas Ximen Qing socio-ekonominio status kilimas. Jam viskas sekasi (bent jau iš pažiūros) - tiek ekonomiškai, tiek politiškai, tiek ir seksualiniu požiūriu. Jis turi aukštą postą vietos teisme, kas suteikia jam galios užsiimti kyšininkavimu ir gauti prabangias dovanas. Ximen Qing neleistinai santykiauja su Li Ping’er, savo netikro brolio našle, kurią šis atsiveda į namus prieš savo žmonos valią. Kiti namiškiai jaučiasi nuskriausti dėl Ximen Qing favoritizmo Li Ping’er ir jaučia jai priešiškumą, bet Ximen Qing to nesupranta. Pačiame romano viduryje, 49 ir 50 skyriuose, Ximen Qing gauna paslaptingą afrodiziaką nuo indų budistų vienuolio, kurio dėka jis įgauna neribotos seksualinės energijos, kuria piktnaudžiauja tenkindamas iškrypėliškas seksualines fantazijas su daugybe skirtingų lytinių partnerių. Vėlesni 30 skyrių – palaipsnis Ximen giminės žlugimas, prasidėjęs nuo sūnaus mirties, mylimiausios žmonos mirties, ir galiausiai, paties Ximen Qing galo, padauginus afrodiziako 79 skyriuje. Likę 20 skyrių – dvaro žlugimas, kai romano herojai vienas po kito sulaukia tragiškos lemties. Ximen Qing gimsta antras sūnus, tą pačią dieną kai miršta pats tėvas. Sūnus sutinka tą patį indų budistų vienuolį ir pats pasuka į budizmą ir priima celibatą. Tad pabaigoje dvaro perėmėju tampa tarnas Dai‘an, niekšas nuo kurio priklauso likusios Ximen Qing žmonos. Taip Ximen Qing giminės linija nepratęsiama, ir žlunga paraleliai su Kinijos dinastija.
Nepaisant, atrodytų, itin atvirų pornografinių scenų ir šokiruojančių siužeto vingių, romanas turi akivaizdžiai didaktinę orientaciją. Kūrinyje nėra herojų, tik antiherojai, kurie už savo nedorą elgesį, ir persisotinimą turtu arba aistromis sulaukia pražūties, tad būtinas saikingumas. „Slyvos šakelė auksinėje vazoje“ yra tartum veidrodis, atvirai atspindintis visuomenės ir valstybės ydas. Seksualinis ištvirkimas ir politinė korupcija – tai dvi to paties medalio pusės. Anot romano autoriaus, abu yra pavojingi tiek žmogui, tiek ir visai visuomenei, o kova su problemomis įmanoma tik tada, kai apie jas kalbama garsiai ir be cenzūros.
Parengė j. asist. Balys Astrauskas
Azijos ir transkultūrinių studijų institutas
Filosofijos fakultetas
Vilniaus Universitetas
2023 m. Vilnius
Raudonojo kambario sapnas 紅樓夢
Raudonojo kambario sapnas (Hóng lóu mèng 紅樓夢/红楼梦)
Vienas iš keturių didžiųjų klasikinės kinų literatūros romanų (Sì dà míngzhù四大名著), iš kurių tradiciškai laikomas pačiu geriausiu. Kinų romanistikos viršūnė, daugelio tyrinėtojų pripažįstamas pasaulinės literatūros šedevru. „Raudonojo kambario sapnas“ vaizduoja itin detalų, realistišką, panoraminį ir iki menkiausių smulkmenų išplėtotą Qing dinastijos (1644-1911) periodo, XVIII a. pirmos pusės Kinijos sostinės (Pekino) elito giminės gyvenimą, klestėjimą ir palaipsnį žlugimą. Kūrinys nuo pat savo pirmo leidimo 1791 m., ir netgi daug anksčiau, kai ankstyvieji romano rankraščiai sklandė iš rankų į rankas ir netgi buvo perpardavinėjami juodojoje rinkoje, kėlė didelį skaitytojų susižavėjimą. Romane daug itin detaliai išplėtotų herojų, pasižyminčių individualiais psichologiniais portretais, unikaliomis kalbėjimo, elgesio ypatybėmis ir gyvumu. Kūrinyje detaliai atskleidžiama to meto visuomenės struktūra, papročiai, mados, įpročiai, socialinės problemos, mentalitetas ir pan. Dėl savo temų įvairovės „Raudonojo kambario sapnas“ neretai gauna „romano-enciklopedijos“ apibūdinimą: jame atsiskleidžia visos visuomenės grupės, nuo aristokratų iki vergų, taip pat detaliai vaizduojami vyro-žmonos-sugulovės santykiai, komercija ir ekonomika, religija, politinė situacija ir pan. Dėl savo apimties, 120 skyrių, kas originalo (kinų) kalba, priklausomai nuo leidimo, apima virš 600 puslapių, o vertimai į anglų kalba neretai siekia 2000 puslapių, gali būti priskiriamas epopėjos žanrui.
Autorius – Cao Xueqin 曹雪芹 (1710 - 1765), kilęs iš dabartinės Kinijos Liaoningo provincijos, kilmingos giminės. Jo protėviai įsijungė į mandžūrų karines-socialines struktūras ir priklausė hanių Baltajai vėliavai, kurios sudėtyje kariavo prieš valdančiąją Kinijos Ming dinastiją (1368-1644). Įkūrus mandžūrišką Qing dinastiją, Cao Xueqin protėviams apie 60 metų priklausė tekstilės komisaro postas Nankine, aprūpinusiame imperatorių ir valstybės tarnautojus formaliomis tunikomis iš brokato. Cao Xueqino močiutė – būsimo Kangxi imperatoriaus (1654 – 1722) auklė-žindyvė, senelis – imperatoriaus studijų palydovas, asistentas. Atėjęs į valdžią, Kangxi imperatorius Cao Xueqin prosenelį paskiria Nankino tekstilės komisaru – paveldimu postu, kurį po prosenelio mirties perima senelis, vėliau jo sūnus, Cao Xueqin dėdė, galiausiai jo brolis, Cao Xueqin tėvas Cao Fu. Mirus Kangxi, į valdžią atėjęs Yongzheng imperatorius (1678 - 1735) nušalino nuo posto tėvą Cao Fu dėl nekompetencijos ir finansinių nusikaltimų. Tai buvo didelis smūgis iki tol klestėjusiai Cao giminei, kuri ieškodama laimės persikelia į Pekiną, bet ten jos aukso amžius baigiasi. Vaikystėje gyvenęs prabangoje, suaugęs Cao Xueqin kentė skurdą, 1762 m. prarado sūnų, 1763 mirė ir jis pats, būdamas arti 50-ies, Qianlong imperatoriaus (1711 - 1799) valdymo metais.
Cao Xueqin draugų apibūdintas kaip itin talentingas poetas, bet niekas iš jo poezijos neišliko. Labiausiai jis išgarsėjo būtent dėl romano, kuris greičiausiai buvo rašomas autoriui būnant visiškame skurde. Kūrinys galėjo būti rašytas virš 10 metų, daug kartų perrašinėtas. Ankstyviausią žinomą romano versiją sudaro 80 skyrių. 1791 m. išleidžiama pirma spausdinta versija, redaguota Cheng Weiyuan ir Gao E., kurioje prie originalios 80 skyrių versijos pridedami 40 skyrių, kuriais užbaigiamas romano siužetas. Nors redaktorius Gao E teigė, kad paskutinių 40 skyrių rankraštį jis nusipirko turguje, dabar beveik neabejojama, kad šiuos skyrius parašė pats Gao E. Daugelis literatūros kritikų pripažįsta, kad paskutiniai 40 skyrių savo literatūrine verte akivaizdžiai nusileidžia pirmiems 80. Dėl šios priežasties, ir manant, kad spausdinta romano versija galimai neatitinka originalios Cao Xueqin idėjos, nemažai kritikų ir tyrinėtojų didelį dėmesį sutelkia į ankstyvuosius romano rankraščius, o XX a. netgi atsiranda bandymų perrašyti paskutinius 40 romano skyrių taip, kad jie, neva, geriau atspindėtų originalią autoriaus viziją.
Romanas svarbus ir kaip vienas ankstyviausių grožinių autobiografinių kūrinių kinų literatūroje. Jei ankstesni kinų romanai beveik visada remdavosi iki tol egzistavusiais literatūriniais, mitologiniais ar istoriniais siužetais, šiame kūrinyje yra nemažai atgarsių iš paties autoriaus gyvenimo. Pats Cao Xueqin teigė, kad kūrinyje įamžino daugelio per gyvenimą sutiktų ir reikšmingų moterų atminimą. Kitas svarbus aspektas – kūrinio kalba. Romanas parašytas paprasta XVIII a. šnekamąja kalba, artima to meto Pekino dialektui, kaip priešingybė imperiniu laikotarpiu prestižine laikytai klasikinei rašytinei kinų kalbai (wényánwén 文言文). XX a. II-ajame dešimtmetyje, kilus judėjimui už Naująją kultūrą, siūlyta sukurti modernią kinų kalbą „Raudonojo kambario sapno“ pagrindu. Ir išties, priešingai nei daugelį klasikinės kinų literatūros, šį kūrinį sąlyginai lengva skaityti mokant šiuolaikinę kinų kalbą.
„Raudonojo kambario sapnas“ pasakoja apie turtingos Jia 賈/贾 giminės, įsikūrusiuose dviejuose gatve atskirtuose Rong guo 榮國/荣国ir Ning guo 寧國/宁国 dvaruose gyvenimą. Romane priskaičiuojama 40 pagrindinių, ir 400 mažiau svarbių veikėjų. Pagrindiniu personažu laikomas Jia Baoyu (Jiǎ Bǎoyù 賈寶玉/贾宝玉) – androgeniškų bruožų paauglys, būsimas giminės lyderis, stokojantis susidomėjimo valstybės tarnyba ir aristokratinių būdo bruožų. Vietoj mokymosi, Jia Baoyu mėgsta leisti laiką merginų apsuptyje. Labiausiai myli Lin Daiyu 林黛玉, jautrios sielos nekonformistiškų pažiūrų našlaitę pusseserę iš Yangzhou miesto, tačiau giminė nori jį apvesdinti už Xue Baochai 薛寶釵/薛宝钗, pusseserės iš pasiturinčios giminės tam, kad išgelbėtų Jia klaną nuo bankroto. Nors Xue Baochai – labai graži ir protinga, bet tradicinių konfucianistinių pažiūrų, iš pažiūros tobula, bet stokojanti gilesnio dvasinio ryšio su Jia Baoyu, tokio, kokį jis turi su melancholiškąja Lin Daiyu. Nors meilės trikampis tarp Jia, Lin ir Xue tradiciškai laikomas pagrindine romano siužetine ašimi, gausu ir kitų stambių siužetinių linijų: Jia Baoyu vyresnės sesers Jia Yuachun 賈元春/贾元春 tapimas imperatoriaus sugulove, netekėjusių giminės dukterų paaugliški rūpesčiai ir nerūpestingos šėlionės, dvaro administratorės Jia Xifeng 王熙鳳/王熙凤 rezgamos intrigos ir politinės manipuliacijos, puotų, pokylių ir laidotuvių organizavimas, poezijos varžybos ir t. t.
Romanas – labai kompleksiškas ir realistiškas, atskleidžia įvairialypį sociokultūrinį XVIII a. pirmos pusės Kinijos veidą. Priešingai nei kiti kūriniai apie meilę, kinų tradicinei literatūrai būdingi „talentingo mokslininko ir gražuolės“ (Cáizǐ jiārén 才子佳人) tipo romanai, šiame kūrinyje nėra laimingos pabaigos, konfucianistinės didaktikos, o patys personažai neatitinka socialinių idealų ar to meto visuomenei būdingų tradicinių lyčių vaidmenų. Dėl šios priežasties, „Raudonojo kambario sapnas“ vos pasirodęs, sukėlė visą virtinę diskusijų kinų visuomenėje, davė pagrindo susiformuoti raudonologijai (hóngxué 紅學/红学), atskirai literatūros kritikos ir studijų šakai, tiriančiai būtent šį romaną. Platus susidomėjimas kūriniu nesiliauja iki šiol, tiek Kinijoje, tiek ir už jos ribų.
Parengė j. asist. Balys Astrauskas
Azijos ir transkultūrinių studijų institutas
Filosofijos fakultetas
Vilniaus Universitetas
2023 m. Vilnius
Teisėjo Bao bylos 包公案
Teisėjo Bao bylos (Bāo gōng'àn 包公案)
Teisėjas Bao – itin populiarus tradicinės kinų literatūros ir dramaturgijos personažas, rūstus ir nepaperkamas teisėjas, kinų kultūroje laikomas teisingumo ir teisėsaugos sistemos etalonu, iki šiol garbinamas ir kaip dievybė. Dėl šios priežasties Kinijoje sukurta didelis kiekis liaudies pasakojimų, ilgainiui virtusių baladėmis, dramomis, apsakymais ir romanais, o šiandieninėje Kinijoje ir Taivane kuriami kino filmai ir serialai šių kūrinių motyvais. Teisėjo Bao personažas itin ryškus ir išplėtotas. Tai aukštas, rūsčios išvaizdos pusamžis vyras ilga juoda barzda, itin tamsios spalvos veidu ir pusmėnulio žyme kaktoje, vilkintis juodą brokato tuniką su išsiuvinėtais auksiniais drakonų raštais. Dėl vilkimo rūbo, grožinėje literatūroje jis neretai vadinamas Bao Drakono ornamentai (Bāo Lóng tú 包龍圖/包龙图). Taip pat jis gali būti vadinamas ir savo tikruoju vardu Bao Zheng (Bāo Zhěng 包拯), Bao Giedras Dangus (Bāo Qīng tiān 包青天), Bao Teisingumo Vykdytojas (Bāo dài zhì 包待制), o dažniausiai – kaip lordas Bao (Bāo gōng 包公).
Teisėjo Bao personažas yra bene žymiausias „tyrojo“ valdininko (Qingguan 清官), t.y. valdžios atstovo, pagarsėjusio ypatingu dorumu ir padedančio paprastiems žmonėms pavyzdys. Imperinio laikotarpio Kinijoje, kiekviena karta turėdavo savo herojus „tyriuosius“ valdininkus, kurie po mirties būdavo garbinami ar net tapdavo dievybėmis, kurioms statytos šventyklos. Ilgainiui skirtingų valdininkų geri darbai ir jų spręstos bylos susiliedavo ir likdavo priskirtos kažkuriam vienam. Nuo XII-XIII a. populiarėja pasakojimai apie tokių dorų valdininkų sprendžiamas nepaprastas bylas, kuriose jie be baimės ir be jokių skrupulų, kartais savo proto išmone, o neretai ir pasitelkdami magiškas galias nuteisia žudikus, vagis, neištikimus vyrus ar žmonas, korumpuotus valdininkus, šarlatanus būrėjus, budistų ir daoistų dvasininkus ir netgi magiškas būtybes. Grožinės literatūros apsakymai ir romanai apie „tyruosius“ valdininkus ir jų narpliojamus nusikaltimus sudaro teismo bylų literatūros žanrą (gōng'àn公案), savotišką detektyvo literatūros atitikmenį klasikinėje kinų literatūroje, o teisėjas Bao yra populiariausias šio žanro personažas.
Teisėjo Bao prototipas yra Šiaurės Song dinastijos (960–1127) valdininkas Bao Zheng (999-1062). Jis gimė Hefei miesto apylinkėse, dabartinėje Kinijos Anhui provincijos teritorijoje. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Bao Zheng 1027 metais išlaiko aukščiausio lygio valstybinius egzaminus, garantavusius sėkmingą politinę karjerą. Vis dėlto, Bao Zheng iš pradžių atsisakė valstybės tarnybos tam, kad galėtų slaugyti pasiligojusius tėvus. Po 10 metų jis vis tik tapo valdininku, dirbo įvairiose vietose. Didžioji valdymo dalis sutapo su Renzong imperatoriaus valdymu (1022-1063). Dėl savo tvirto charakterio ir nulinės tolerancijos korupcijai, Bao Zheng įgijo priešų tarp imperatoriškojo dvaro eunuchų ir imperatoriaus mylimiausios sugulovės giminių, bet sugebėjo atlaikyti politinį spaudimą ir išsaugoti savo valstybės tarnautojo karjerą.
1056 skiriamas Šiaurės Song dinastijos sostinės Kaifengo prefektūros prefektu. Nors šiose pareigose teišbuvo 1 metus, kinų kolektyvinėje atmintyje Bao Zheng išliko būtent kaip Kaifengo prefektas. Dirbdamas sostinėje, jis pakeitė skundų nagrinėjimo tvarką, tad bet kas galėjo tiesiogiai kreiptis į jį, apeinant žemesnio rango klerkus. Taip Bao užsitarnavo gerą reputaciją, bet neišvengta ir skandalų. Itin abejotinas buvo Bao Zheng sprendimas iš pareigų pašalinti valdininką Zhang Fanping, o vėliau, pačiam užimti jo postą. Dėl šios aferos, žymus Song istorikas Ouyang Xiu (1007-1072) Bao Zheng pasmerkė kaip politinį intrigantą ir abejotinos moralės asmenį.
Bao Zheng problemų turėjo ir šeimyniname gyvenime. Vienintelis Bao sūnus mirė jaunas, toks pat likimas ištiko ir jo įsūnį, bet Bao giminystės linija vis tik buvo pratęsta susilaukus nesantuokinio sūnaus su tarnaite. Pats Bao Zheng šio vaiko išsižadėjo, bet jo marti priėmė ir išaugino berniuką kaip savo sūnų. Dėl to Bao Zheng marti irgi tapo labai vertinama ortodoksinių konfucianistų kaip pavyzdingos žmonos ir vyro tėvams atsidavusios motinos etalonas. Įdomu, kad pačiose istorijose apie teisėją Bao, šis naratyvas tartum apverčiamas „aukštyn kojomis“: pats Bao vaizduojamas kaip nesantuokinis savo tėvo vaikas, kuris dėl bjaurios išvaizdos engiamas visos giminės, bet užtariamas švelnios ir doro būdo pamotės.
Po mirties Bao Zheng pradėtas lyginti su karaliumi Yama, budistinio pragaro vyriausiuoju teisėju. XIII a. Kinijos šiaurėje iškilo tikėjimas, kad Teisėjas Bao po mirties tapo vienu iš mirusiųjų teisėjų viename iš 72 pomirtinių teismų. Dėl centrinės Azijos nomadų genčių invazijos į šiaurinę Kiniją, su karo pabėgeliais Bao Zheng pomirtinis kultas paplito ir Kinijos pietuose.
Ankstyviausiais grožinės literatūros apie teisėją Bao pavyzdžiais laikomi trys ankstyvieji huaben (huà běn 話本/话本) žanro apsakymai iš vėlyvojo Pietų Song (1127-1279) laikotarpio – vieni pirmųjų literatūros kūrinių apie teisėją Bao. Tiesa, šiuolaikiniai sinologai yra linkę ginčyti jų datavimą: manoma, kad jie galėjo būti parašyti arba ženkliai redaguoti Yuan dinastijos periodu (1279-1368). Be to, šiuose apsakymuose teisėjas Bao figuruoja tik siužeto pabaigoje, kaip galutinio verdikto nusikaltusiajam skelbėjas.
Yuan ir Ming (1368-1644) dinastijų dramaturgai susidomi šiuo personažu, tad šių dviejų dinastijų laikotarpiu - pačiame kinų dramaturgijos aukso amžiuje - sukuriama nemažai dramų apie teisėjo Bao personažą. Su laiku Bao netgi tampa pagrindiniu dramų personažu teisėju, išstumdamas kitus veikėjus-doruosius valdininkus. Mokslininkai priskaičiuoja 27 zaju (zájù 雜劇/杂剧) stiliaus teismo dramas, iš kurių 10 yra apie teisėją Bao. Didelė dalis šių dramų išliko Ming dinastijos redakcijų pavidalu. 1617 m. leidimo dramų pjesių redakcija laikoma standartine. Gali būti, kad kai kurios dramos sukurtos specialiai imperatoriaus rūmams ir niekada nebūdavo atliekamos už dvaro ribų.
Ming dinastijoje suklestėjus teismo bylų literatūros žanrui, pasirodo ir du žymiausi didelės apimties prozos kūriniai apie teisėją Bao: apsakymų rinkinys „Drakono ornamentų bylos“ (Lóng tú gōng'àn龍圖公案/龙图公案) ir apsakymų romanas „Šimto šeimų bylos“ (Bǎi jiā gōng'àn 百家公案). „Drakono ornamentų bylos“ yra nežinomo autoriaus (ar greičiau, keleto skirtingų autorių) ir nežinomos sukūrimo datos apsakymų rinkinys, kurio ištakos siekia XV amžių. Ankstyviausios redakcijos turėjo 100 apsakymų (kurių kiekvienas – atskira byla), bet iki mūsų dienų labiausiai išpopuliarėjusiose XIX a. redakcijose lieka tik 72, 62 arba 58 apsakymai. Pačiomis autentiškiausiomis istorijomis, siekiančiomis Yuan dinastiją laikytinos 13, visos kitos sukurtos Ming dinastijoje ir nemaža dalis jų sutampa su bene žymiausiu veikalu apie teisėją Bao, 1594 m. išleistu romanu „Šimto šeimų bylos“, priskiriamu rašytojui An Yushi. Šis kūrinys parašytas kaip 100 skyrių romanas, kur kiekvienas skyrius yra atskira byla. Manoma, kad šio veikalo medžiaga remiasi ankstyvesnėmis naratyvinėmis baladėmis, kurių iki mūsų dienų išliko nedaug.
1967 m. Šanchajaus apylinkėse buvusiame valdininko kape rasta iki tol nežinota 12 tomų, 16 baladžių (shuōchàng cíhuà 說唱詞話/说唱词话) kolekcija išleista Pekine, Ming dinastijos Chenghua periodu (1465-1487). 8 iš šių baladžių yra apie teisėją Bao. Jas 2010 m. išvertė į anglų kalbą ir anotavo olandų sinologas Wilt L. Idema (g. 1944). Gali būti, kad tai vieni seniausių ir autentiškiausių, nenukentėjusių nuo vėlesnės cenzūros ir iškraipymų kūrinių apie teisėją Bao, kurie datuojami 1250-1450 m. Daugelis baladžių parašytos prosimetrija, t. y. jose šnekamąja to meto kinų kalba parašyti prozos intarpai kaitomi su septynių skiemenų eilutėje rimuotos poezijos posmeliais, nors kai kurie tekstai turi ir po 10 skiemenų eilutėje.
Kūriniuose apie teisėją Bao galima išskirti keletą ryškių literatūrinių bruožų. Kūriniai pasižymi tamsia, mįslinga atmosfera, artima gotikinės literatūros estetikai. Aštri socialinė kritika persipina su mitologijos bruožais, stebuklinių pasakų motyvais. Įstatymai baladėse vaizduojami kaip tobuli ir nekintantys. Niekada jokie įstatymai nėra konkrečiai cituojami, nes visi nusikaltimai istorijose yra tokie akivaizdžiai žiaurūs, kad skaitytojui vargu ar gali kilti abejonės, ar reikia nusikaltėlį teisti kokia kita, nei pačia aukščiausia bausme. Tekstuose nėra jokių užuominų į nekaltumo prezumpciją. Kaltinamieji iškart laikomi kaltais ir gali būti įkalinami neribotam laikui net jei neįrodyta jų kaltė. Teisėjas naudoja visus įmanomus metodus prisipažinimui išgauti. Gan išsamiai ir vaizdžiai aprašomi kankinimo būdai. Svarbi fabulos dalis – įtakingi aukšto rango ir statuso asmenys, kurių neteisėtiems interesams trukdo teisėjas Bao. Jie bando visomis įmanomomis priemonėmis trukdyti bylos eigai, bet Bao neina į jokius kompromisus. Įstatymai šiuose kūriniuose galioja visiems vienodai, net ir imperatoriui. Tiesa, bausmės taikomos ne vienodai. Valdininkai ir paprasti žmonės baudžiami mirtimi, o imperatoriaus šeimos nariai atsiperka baudomis. Galiausiai bet kuri byla baigiasi triuškinančia lordo Bao sėkme, o visi nusikaltėliai už savo niekšybes privalo sumokėti savo gyvybe.
Teisėjas Bao – iki šių dienų aktualus kinų kultūrinis herojus, vilties apie teisingesnę teisinę sistemą simbolis, savo personaže įkūnijantis teisingos, paprastus žmones ginančios ir nekorumpuotos teisinės sistemos idealas. Ir būtent šio idealo trūkumas realybėje bene visais Kinijos istorijos tarpsniais ir šiandieną, paaiškina šio literatūrinio personažo nemirtingumą.
Parengė j. asist. Balys Astrauskas
Azijos ir transkultūrinių studijų institutas
Filosofijos fakultetas
Vilniaus Universitetas
2023 m. Vilnius
Romanas apie Tris Karalystes Sanguo yanyi 三國演義/三国演义
Romanas apie Tris Karalystes (Sanguo yanyi 三國演義/三国演义)
„Romanas apie Tris Karalystes“ – vienas iškiliausių kinų literatūrinės prozos paminklų, ikimoderniosios Kinijos istorinio romano žanro (kin. yanyi 演義/演义, pažodžiui, „teisingumo atskleidimas“) etalonas ir žymiausias kūrinys, jau ne vieną šimtmetį sulaukiantis didžiulio susidomėjimo ne vien iš pačių kinų, bet ir iš užsieniečių. Dėl savo įspūdingų siužetų, ryškių personažų, itin taiklaus kinų politinės minties ir karo strategijos atskleidimo grožinės literatūros pavidalu, „Romanas apie Tris Karalystes“ ko gero yra pats populiariausias klasikinės kinų literatūros kūrinys už pačios Kinijos ribų, o ir Kinijoje dažnai laikomas antru geriausiu klasikiniu romanu, nusileidžiančiu nebent tik „Raudonojo kambario sapnui“, arba bent jau vienu iš keturių didžiųjų kinų romanų (si da mingzhu 四大名著). Kūrinio pagrindiniai veikėjai, tokie kaip apsukrusis strategas Zhuge Liang 諸葛亮, nedorasis valstybės kancleris Cao Cao 曹操, ar viena pačių populiariausių kinų liaudies religijos dievybių tapęs generolas Guan Yu 關羽/关羽, be kurio atvaizdo neapsieina dauguma tiek budistinių, tiek daoistinių šventyklų, yra ne ką menkiau atpažįstami kinų kultūroje, nei Odisėjas, Robinzonas Kruzas ar Romeo ir Džiuljeta Vakaruose.
Būdamas kiniško istorinio romano pavyzdžiu, „Romanas apie Tris karalystes“ remiasi turtinga kinų istorijos ir istoriografijos tradicija ir pasakoja apie Kinijos Rytų Han dinastijos (25 – 220 m.) pabaigą, kadaise didingos ir vienu iš kinų civilizacijos aukso amžių laikomos Han imperijos palaipsnį žlugimą, kurio eigoje Kinija subyra į galybę mažų, trumpai gyvavusių skirtingų karo vadų kontroliuojamų valstybėlių, iš kurių galiausiai susiformuoja trys, tarpusavyje konkuruojančios karalystės, davusios pavadinimą ir pačiam Trijų karalysčių istoriniam periodui (220-280 m.). III a. pab., žlugus paskutinei iš Trijų karalysčių, ir Kiniją suvienijus Jin dinastijai (266-420), istorikas Chen Shou (233–297) parašo „Trijų karalysčių kronikas“, autoritetingą istorijos traktatą, tapusį romano prototipu. Realios istorinės asmenybės ir jų kariniai žygiai su laiku romantizuojami ir apauga legendomis, „Trijų karalysčių kronikose“ aprašyti istoriniai siužetai naujai interpretuojami poetų, kuriami dramos vaidinimai ir liaudies pasakojimai. Taip, pusantro tūkstantmečio eigoje istoriniai pasakojimai įgauna naują formą, iš kurios XV-XVII a. sandūroje, gimsta šis kinų grožinės literatūros šedevras.
Romano autoriumi tradiciškai laikomas Luo Guanzhong 羅貫中/罗贯中, intelektualas, galimai gyvenęs 1330–1400 arba 1280–1360 metais. Pasak tradicijos, jis buvo Shi Nai‘an 施耐庵 (1296–1372) laikomo kito didžiojo kinų romano „Užtutėkio istorijos“ (Shuihu zhuan 水滸傳/水浒传) autoriumi mokinys. Vis dėlto, Luo Guanzhongui priskiriama romano versija nebuvo pirmas bandymas pateikti romane vaizduojamų istorinių įvykių adaptaciją prozos pavidalu: iki tol egzistavo anoniminė pinghua 評話/评话 („paprastųjų pasakojimų“) žanro rinktinė „Trijų karalysčių kronikos paprastieji pasakojimai“ (Sanguozhi Pinghua 三國志平話/三国志平话), išleista tarp 1321 ir 1323 m., kurioje šnekamosios to meto kinų mandarinų kalbos stiliumi supaprastintai ir platesnei auditorijai prieinamu būdu perpasakojami Kronikoje pateikiami svarbiausi įvykiai. Rašydamas romaną, Luo Guanzhongas galimai rėmėsi „paprastaisiais pasakojimais“.
Pirmas romano leidimas pasirodė 1522 m., praėjus daugiau nei šimtmečiui po autoriaus mirties. Vis dėlto, vėlesni romano leidimai buvo daug kartų redaguoti, ir vėlesnėse jo versijose randame nemažai skirtumų. Galiausiai romano „kūrimo“ procesą užbaigia 1679 m. mandžūrų valdomos Qing dinastijos (1644-1911) metu pasirodžiusi tėvo ir sūnaus Mao Lun ir Mao Zonggang redakcija, kurioje visas romano tekstas perrašytas į klasikinę kinų kalbą, ženkliai pakoreguotas jo siužetas, daugiau fokusuojantis į Kinijos imperijos skilimo, o ne vienijimosi procesą, bendra kūrinio apimtis sutrumpinta beveik ketvirtadaliu. Mokslininkai spekuliuoja, kad Mao tėvo ir sūnaus tandemas galimai perkūrė romaną taip, kad jame atsispindėtų jų tariamai antimandžūriškos pažiūros. Pasitelkti senovės naratyvus nūdienos politinių aktualijų kritikai – tipiška kiekvieno Kinijos intelektualų taktika, kurios apraiškų netrūksta ir šiandien. Pirmasis Mao redakcijos romano sakinys - „Subyrėjusi Imperija ilgainiui susivienys; suvienyta Imperija ilgainiui subyrės – tai didysis Paskliautės[1] dėsnis“[2] – atspindi filosofinęs romano, kaip imperinės Kinijos istorijos cikliškumo mikrokosmą, kur per vieną sąlyginai trumpą Kinijos istorijos periodą atskleidžiami amžinieji Kinijos istorijos dėsniai. Parodydamas kinų skaitytojams šį, kosmologinių dėsnių iš anksto nulemtą kiekvieno politinio režimo impermanentiškumą, Mao tandemas galėjo siekti įkvėpti vilties kinų išsilavinusiam elitui, kad valdžią uzurpavę mandžūrai vieną dieną neišvengiamai bus nugalėti. Nepaisant spekuliacijų apie politinį Mao Lun ir Mao Zonggang angažuotumą, būtent ši redakcija ilgainiui tampa tokia populiari, kad išstumia iš rinkos kitas romano versijas ir jau nuo XVIII a. pradžios tampa vienintele spausdinama ir skaitoma. Tokia ji išlieka iki šių dienų.
Romanas pasižymi itin dideliu kiekiu ryškių personažų, jų tarpusavio ryšiais ir kompleksiškų siužetinių linijų gausa. Vis dėlto jo centrine ašimi ir viena iš svarbiausių siužetinių linijų laikytina brolybės sąjunga tarp trijų iš prastuomenės kilusių protagonistų: kilnaus ir dorybingo tolimo Han imperatorių palikuonio Liu Bei, ilgainiui tapusio vienos iš Trijų Karalysčių – Shu – pirmuoju valdovu, ir jo dviejų artimiausių bendražygių, generolų Guan Yu ir Zhang Fei, pasižyminčių ne tik antžmogiška fizine jėga, bet ir ištikimybe ir pasišventimu kovai už savo idealus. Pradėję kaip savanorių armijos kūrėjai, pasiryžę apsaugoti Geltonųjų raiščių sukilimo kamuojamą Han dinastiją, herojai netrukus įsivelia į dinamišką kovą tarp dėl valdžios įnirtingai besigrumiančių karo vadų, ilgainiui įsitvirtina Kinijos pietvakarinėje dalyje (dab. Sičuanio provincija), kur įkuria Shu karalystę. Prie trijulės ilgainiui prisijungia Zhuge Liang, genialus karo strategas, garsėjantis begaline išmintimi ir intelektu, o taip pat ir kandžiu humoru ir pomėgiu krėsti pokštus bei šunybes. Su Zhuge Liang gudrių strategijų pagalba, Liu Bei sugeba pasiekti stulbinančių pergalių prieš neretai daug galingesnius priešus. Vis dėlto, apakinti savo pačių pergalių sėkmės, Shu valdovai ilgainiui panyra į puikybę ir vidines rietenas, ir ankstesnes jų sveiko proto pergales keičia neadekvatūs, emocingi ir todėl pragaištingi sprendimai, tad jau atrodytų, rankose laikyta laimės paukštė išsprūsta ir pranyksta nebegrįžtamai. Nepaisant šlovingų praeities pergalių, konfucianistines dorybes įkūnijanti Shu valstybė galop sutraiškoma makiaveliškai despotiškos Wei.
Konfucianistinius pavyzdinės asmenybės idealus įkūnijančio Liu Bei antipodas ir vienas žymiausių piktadarių kinų literatūroje yra Cao Cao – charizmatiškas lyderis, makiaveliškai pragmatiškas politikas ir neprilygstamas karvedys, stokojantis konfucianistinių dorybių ir besivadovaujantis vien šaltu išskaičiavimu bei legistiška realpolitika. Nors Cao Cao kaip reali istorinė asmenybė vertintinas įvairiapusiškai, romane, ypač Mao tandemo redakcijoje, Cao Cao yra visiškas blogio įsikūnijimas, iš Imperijos kanclerio krėslo kaip diktatorius tironiškai valdantis Han valstybės likučius ir už virvučių tampantis bevalį imperatorių. Po Cao Cao mirties, jo sūnus Cao Pi likviduoja tuo metu jau tik formaliai beegzistavusią Han dinastiją, o iš jos likučių suformuojama Wei karalystė, apėmusi visą Kinijos šiaurę ir net šiaurinę Korėjos pusiasalio dalį. Ir nors Wei karalystė galiausiai palaužia nesibaigiančių karų ir strateginių nesėkmių virtinės išsekintą Shu valstybę, Cao giminės hegemonijai nelemta ilgai trukti – Wei karalystė, pastatyta ant manipuliacijų ir jokių skrupulų nepaisančios realpolitikos ir despotizmo, pati tampa savo pačios manipuliacijų auka, kai valstybės kancleris Sima Yan, pučo metu panaikina Cao giminės valdymą ir įkuria Jin dinastiją (266-420), kuri ilgainiui sėkmingai suvienija Kiniją.
Pietrytinė Kinijos dalis, dešiniajame Jangdzės upės krante, itin pelkėtas ir kalnuotas regionas su sostine dabartiniame Nankine tampa trečiosios – Wu karalystės žemėmis. Ten karaliauja dar vienas politikos gigantas – Sun Quan, irgi garsėjantis išskirtiniais lyderystės ir administravimo gabumais. Tapęs valdovu itin jauno amžiaus, priešams nužudžius jo tėvą Sun Jian ir vyresnįjį brolį Sun Ce, Sun Quan ilgainiui įsitvirtina soste kaip išmintingas ir nepajudinamas valdovas, atvedęs Wu karalystę į klestėjimą. Priešingai nei Shu ir Wei valstybių valdovai, Sun Quan nesiekia dominuoti visoje Kinijoje ir gudriai naudojasi konfliktu tarp konkurenčių, strategiškai palaikydamas tai vieną, tai kitą karalystę. Vis dėlto, Wu karalystės aukso amžius baigiasi sulig Sun Quan mirtimi, ir paveldėjimo krizės kamuojama Wu nesunkiai užkariaujama Kinijos vienijimo projektą apsiėmusios vykdyti Jin dinastijos, taip užbaigiant Trijų karalysčių epochą.
Romanas, jo siužetai ir personažai tapo itin įtakingi ne vien visame kiniškai kalbančiame pasaulyje, bet ir Japonijoje, Korėjoje, kitose Rytų ir Pietryčių Azijos valstybėse, o ganėtinai nemenką populiarumo sulaukė ir Vakaruose. Egzistuoja daugybė adaptacijų populiariojoje kultūroje, Pekino operos ir kitų kiniškos dramos žanrų spektaklių, filmų, serialų, ir kompiuterinių žaidimų. Ne ką mažiau įdomus ir generolo Guan Yu religinis kultas. Kinų daoizmo religijoje ir liaudies tikėjimuose Guan Yu pradėtas garbinti kaip kovingąjį pradą wu 武 įkūnijanti dievybė, globojanti ne vien kareivius, policininkus ar kitus jėgos struktūrų darbuotojus, bet net ir buhalterius, verslininkus ar ekonomistus – visus užtikrinančius valstybės ir visuomenės tvarką, taiką ir klestėjimą. Neretai net gretinamas su Konfucijumi, įkūnijančiu kultūringąjį wen 文 pradą. Abu poroje jie sudaro wen-wu priešybių vienovę, kaip vieną iš, anot kinų kosmologijos, viską persmelkiančių yin ir yang priešybių vienovės manifestacijų.
Parengė j. asist. Balys Astrauskas
Azijos ir transkultūrinių studijų institutas
Filosofijos fakultetas
Vilniaus Universitetas
2023 m. Vilnius
[1] Paskliautė, kin. Tianxia 天下 (paž. „Viskas, kas po Dangumi“), terminas kuriuo tradiciškai kinai įvardydavo sau pažįstamą pasaulį, suponuojant, dažniausiai nesąmoningai, kad kinų civilizacijos ir Pasaulio ribos (beveik) sutampa.
[2] Huàshuō tiānxià dàshì. Fēnjiǔbìhé, hé jiǔ bì fēn 話說天下大勢．分久必合，合久必分/话说天下大势．分久必合，合久必分.
Keistosios Liaozhai istorijos Liaozhai Zhiyi 聊齋誌異/聊斋志异
Keistosios Liaozhai istorijos (Liaozhai Zhiyi 聊齋誌異/聊斋志异)
Veikalas pirmą kartą pasirodo 1720 m. Qing dinastijos (1644-1911) Kangxi imperatoriaus eroje. Jį sudaro per 500 trumpų istorijų, kuriose figuruoja įvairūs demonai, vaiduokliai ir magiški sutvėrimai.
Rinkinio autorius Pu Songling (1640-1715) – kilęs iš Pujiazhuang vietovės dabartiniame Zibo mieste, Kinijos Šandongo provincijoje. Gimęs nuskurdusio valdininko šeimoje, nuo pat vaikystės daug mokėsi ir pirmu numeriu savo apskrityje išlaikė valstybinius egzaminus, skirtus valdininko postams užimti. Būdamas itin veikli asmenybė, Pu Songlingas savo apskrityje įkūrė slaptą literatų būrelį, kuriame tarpusavyje dalijosi politinėmis idėjomis ir planavo kartu įsitvirtinti valdžios struktūrose. Išlaikęs pirmąjį egzaminų lygį ir gavęs xiucai 秀才 kvalifikaciją (plg. su bakalauro laipsniu), aukštesnės egzaminų pakopos įveikti nesugebėjo. Pragyvenimui užsidirbdavo iš privataus mokytojo amato, kurį laiką dirbo ir apylinkės teisėjo sekretoriumi. Iki sulaukęs 50-ies, bandė išlaikyti antro lygmens egzaminus, bet vis nesėkmingai. Būdamas 71-erių, baigė privataus mokytojo darbą turtingoje Bi giminėje, kurios mokė apie 30 metų, kol „išėjo į pensiją“.
Nors istoriniai duomenys liudija Pu Songlingą buvus itin talentingu kūrėju, tačiau rimto pripažinimo jis sulaukęs tik po mirties. Jis ilgus metus jautė kartėlį dėl neteisingos egzaminų sistemos, skriaudžiamų paprastų žmonių, valdininkų korupcijos ir to įkvėptas, rašė satyrines istorijas. Galima sakyti, Pu Songlingo nesėkmės gyvenime jį pavertė vienu sėkmingiausių rašytojų tradicinės kinų literatūros istorijoje.
Būdamas teismo sekretoriumi Pu Songlingas daug keliavo po Kinijos pietus, susipažino su skirtingais regioniniais papročiais, kuriuos įkomponavo į savo istorijas, tad nors daugumos kūrinio siužetų veiksmas vyksta Šandongo provincijoje, yra pasakojimų ir iš kitų Kinijos regionų. Bekeliaudamas po šalį, jis pradėjo rinkti tarp žmonių sklidusias mistiškas istorijas, kurias perdirbdavo remdamasis savo fantazija. „Keistosios Liaozhai istorijos rašytos ir pildytos daug metų, galutinę formą įgavo autoriui būnant 68 metų amžiaus. Nors Liaozhai Zhiyi yra kūrinys dėl kurio Pu Songlingas yra prisimenamas, autorius pats labiau vertino kitą savo kūrybą: poeziją, 3 dramas, 15 baladžių, ir netgi keletą savo parašytų knygų apie žemės ūkį. Didelė dalis šių kūrinių neišliko.
„Keistosios Liaozhai istorijos“ yra itin didelės apimties veikalas, kurį sudaro apie 500 smulkios apimties prozos kūrinių. Nė viena spausdinta kūrinio versija neapima visų istorijų. Qing dinastijos laikotarpiu pasirodo net keletas skirtingų kūrinio redakcijų, kurias sudaro įvairus kiekis istorijų. Egzistuoja 494, 485, 474 ir 425 istorijų redakcijos ir sutrumpinti šių redakcijų variantai. Pilnas kūrinio rankraštis faksimilės formatu išleidžiamas tik 1955 m. Kinijoje.
Įvade į rinkinį, pats Pu Songlingas save lygina su Gan Bao (283-351), gerokai ankstesnės keistųjų istorijų rinktinės autoriumi teigdamas, kad jam nė iš tolo neprilygsta ir tėra tik paprastas fantastikos mėgėjas. Jis teigia, kad užsirašo kiekvieną išgirstą keistą istoriją ir prašo draugų, kad su juo pasidalintų viskuo, ką jie turi. Kai kurios istorijos rinktinėje pateiktos originalia forma, artima minėtojo Gan Bao veikalui „Dvasių ieškojimo užrašai“ (Sou Shen Ji 搜神記/搜神记), bet nemažai istorijų akivaizdžiai patobulintos ar net visai sukurtos paties Pu Songlingo. Vienas pagrindinių skirtumų yra demonų personifikavimas, jiems suteikiant žmogiškų bruožų. „Liaozhai Zhiyi“ pasaulyje demonai ir magiškos būtybės koegzistuoja su žmonėmis.
Istorijas rinkinyje galima skirstyti į du žanrus: Vakarų romantizmo stilistiką kiek primenantys pasakojimai apie susidūrimą su antgamtinėmis būtybėmis ir, dažnu atveju, romantišką meilę tarp žmonių ir ne-žmonių ir satyrines alegorijos, kuriose pasireiškia aštri socialinė kritika. Labiausiai vis tik „Liaozhai Zhiyi“ išgarsėjo dėl savo pasakojimų apie jaunų egzaminams besiruošiančių studentų susidūrimą su demonėmis, gebančiomis įgauti žavių moterų pavidalą. Jos jaunos, protingos, gražios ir priešingai to meto lyčių vaidmenims – linkusios ryžtingai inicijuoti romantiškus santykius su vyriškos lyties mirtingaisiais. Nors pačios populiariausios istorijose yra lapių dvasios (pvz. Yingning, Qingfeng, Jiaona, Xiaocui ar Lianxiang), be jų pasakojimuose sutinkamos ir vaiduoklės (Liansuo, Huaniang, Wanxia, Xiaoxie, Nie Xiaoqian), gėlių dvasios (Gejin, Xiangyu, Huangying), paukščių demonės (Zhuqing, Aying), pelių, aligatorių, delfinų dvasios ir t.t. Įdomu tai, kad priešingai kitomis analogiškoms rinktinėms, „Liaozhai Zhiyi“ tekste demonai ir dvasios vaizduojami visiškai sužmoginti, valdomi tų pačių aistrų ir emocijų kaip ir žmonės.
Pu Songling mirė nesulaukęs šios knygos spausdintos versijos, iš pradžių gyvavo daug atskirų rankraščių. Jis dalindavo savo knygos tomelius draugams, tad po jo mirties egzistavo keletas skirtingų versijų. Pats Pu Songling yra perkūręs kai kurias savo istorijas į dramas ar baladės žanro kūrinius. Nemažai vėlesnių autorių rašė pjeses „Keistųjų Liaozhai istorijų“ tematika. Šiuo metu priskaičiuojama per 80 skirtingų operų pjesių, pastatytų pagal Pu Songling istorijas. Istorijos itin populiarios ir kinematografijoje. Yra priskaičiuojama net kelios dešimtys filmų ir serialų „Liaozhai Zhiyi“ tematika.
Iki XX a. pabaigos, šis kūrinys buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų. Bene pirmasis ištraukų vertimas į japonų kalbą siekia 1784 m. Pirmas angliškas britų sinologo Herber Allen Giles vertimas pasirodo 1880 m. (kaip „Strange Stories from A Chinese Studio“). Tiesa, jis kritikuotas dėl nemotyvuotų turinio iškraipymų ir vertėjo siekio pasakojimus „nuerotinti“, pašalinant tekste gausias užuominas į lytinius santykius. Vienu išsamiausių vertimų apskritai laikomas 1922-1923 m. rusų sinologo B.M. Aleksejevo (1881-1951) vertimas. 1987 m. pasirodo Onos Survilaitės vertimas iš tarpinės rusų kalbos, kaip „Liao Čžajo pasakojimai apie nebūtus dalykus“. Nors ir išverčiama tik nedidelė dalis istorijų, ir pats vertimas, dėl objektyvių priežasčių, nėra labai stiprus, iki šiol tai yra vienas iš labai nedaugelio klasikinės kinų literatūros kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.
Parengė j. asist. Balys Astrauskas
Azijos ir transkultūrinių studijų institutas
Filosofijos fakultetas
Vilniaus Universitetas
2023 m. Vilnius
Užutėkio istorijos Shuihu zhuan 水滸傳/水浒传
Užutėkio istorijos (Shuihu zhuan 水滸傳/水浒传)
„Užutėkio istorijos“ (Shuihu zhuan水滸傳/水浒传) yra vienas iš keturių didžiųjų kinų klasikinės literatūros romanų, ir galimai seniausias savo parašymo data. Tai turtingomis siužeto linijomis ir didele veikėjų gausa pasižymintis romanas, pasakojantis apie 108 „dorųjų plėšikų“, kovotojų už teisingumą gaujos susiformavimą ir veiklą ir tragišką baigtį. Tematiniu ir vertybiniu požiūriu, „Užutėkio istorijos“ neretai lyginamos su pasakojimais apie anglų plėšiką Robiną Hudą ir gali būti priskiriamas daugelyje pasaulio kultūrų gyvuojančių istorijų apie „socialinius banditus“ kategorijai. Taip pat, šis kūrinys padarė ryškią įtaką kiniškų klajojančių riterių, tauriųjų kardo meistrų (wuxia 武俠/武侠) romanų žanro formavimuisi.
Romano autoriumi tradiciškai laikomas Shi Nai‘an 施耐庵 (1296-1372), gimęs ir gyvenęs dabartiniame Hangdžou mieste Džedziango provincijoje. Vis dėlto, patikimų įrodymų dėl autorystės nėra. Ankstyviausiuose išlikusiuose romano leidimuose, kurių pirmas siekia 1589 m., kaip įprasta tuometinei grožinės literatūros leidybos praktikoje Kinijoje, kūrinio autorystė nėra nurodoma. Ankstyviausia nuoroda į Shi Nai‘an, kaip romano autorių pasirodo tik 1641 metų kūrinio leidime. Kai kurie to meto Kinijos literatūros kritikai romano autoriumi laikė Luo Guanzhong 羅貫中/罗贯中 (1330-1400), kuriam priskiriama ir „Romano apie Tris karalystes“ (Sanguo yanyi 三國演義/三国演义) autorystė. Anot vienų versijų, Luo Guanzhong buvo Shi Nai‘an mokinys, anot kitų – Shi Nai‘an tiesiog yra vienas iš paties Luo Guanzhong pseudonimų. Kitais dviem galimais autoriais tradiciškai laikyti Yuan dinastijos (1271-1368) dramaturgas Shi Hui 施惠 ir Ming dinastijos (1368-1644) visuomenininkas Guo Xun 郭勛. Šiais laikais manoma, kad „Užutėkio istorijos“ greičiau buvo ne vieno autoriaus, o per ilgą laiką susiformavęs kūrinys, kurtas be išankstinio plano.
Romano tyrimus reikšmingai apsunkina vienos versijos nebuvimas. Priešingai nei „Romanas apie Tris karalystes“, iš pradžių turėjęs keletą skirtingų versijų, iki kol išpopuliarėjo tėvo ir sūnaus Mao redakcija, o kitos nunyko, vieningai pripažintos versijos nėra iki šiol. Kūrinio redakcijos skirstomos į dvi kategorijas: vadinamos „tradicinės“ (fanben繁本), parašytos lakoniškesne kalba ir „supaprastintos“( jianben 簡本/简本), kuriose tam pačiam epizodui nupasakoti naudojama daugiau žodžių. Egzistuoja 70, 100 ir 120 skyrių „tradicinės“ ir 110, 115 ir 164 skyrių „supaprastintos“ redakcijos. Neegzistuoja ir vieningas romano pavadinimo vertimas į užsienio kalbas. Pavyzdžiui, anglų kalba, šis kūrinys yra žinomas kaip Water Margin, Outlaws of the Marsh, Tale of the Marshes, All Men Are Brothers, Men of the Marshes, arba The Marshes of Mount Liang, ir už kiekvieno iš šių pavadinimų slepiasi vis kitas romano vertimas, paremtas kita romano redakcija, arba, kaip kad yra, pavyzdžiui, Sydney Shapiro atlikto romano vertimo į Outlaws of the Marsh (1980) atveju, kelių skirtingų redakcijų kombinacija.
Romano veiksmas nukelia į Šiaurės Song dinastijos imperatoriaus Huizongo valdymo metus (1100-1126 m.). Būdamas gabus menininkas, imperatorius stokojo lyderystės ir politinės valios spręsti tuo metu jau link neišvengiamo žlugimo artėjančios imperijos problemas. Šalyje klesti korupcija, nedorų valdininkų, eunuchų ir karininkijos savivalė, prastėjanti ekonominė situacija ir šiaurės klajoklių genčių invazijos grėsmė. Chaoso krečiamoje valstybėje veši banditizmas ir buriasi valdžia nepatenkintų kovotojų grupės. Viena tokių grupių yra buvusio vietinės valdžios klerko Song Jiang 宋江 vedami dorieji plėšikai ir Liangšanio pelkynų Kinijos šiaurinėje Šandongo provincijoje. Nors šios plėšikų brolijos sėbrai pasižymi dažnai net fizikos dėsniams nepavaldžia jėga ir ypatingais sugebėjimais, nemažai jų yra realios gerai dokumentuotos istorinės asmenybės. Liangšanio kalnas ir jos apylinkės iki pat XVII a. buvo „niekieno žemė“ ir vieta, kurioje nuolat burdavosi plėšikų gaujos. Liangšanio pelkynų plėšikai ilgainiui įgauna legendinę reputaciją, apie jų žygdarbius kuriamos liaudies istorijos, kurių pagrindu ir parašomas šis romanas.
Nepaisant to, kad romano siužetas didele dalimi remiasi realiais istoriniais įvykiais, neapsieinama ir be fantastikos elementų. Romane remiamasi kinų daoizmo religijos tikėjimu, kad kiekvieno žmogaus ar kitos būtybės likimas susietas su jam priskirta Likimo žvaigžde. „Užutėkio istorijos“ istorijos prasideda tuo, kad Shangdi, viena vyriausių daoizmo dievybių įkalina 108 demonų Likimo žvaigždes, taip nubausdamas juos už nedorą elgesį. Tačiau Likimo žvaigždės per klaidą išlaisvinamos ir 108 demonai atgimsta Žemėje paprastais žmonėmis, kurie ir tampa 108 Liangšanio herojais, kovojančiais už teisingumą, bet dėl savo blogos karmos priversti patirti daug kančių ir negandų. Kiekvienas iš 108 herojų turi savo numerį ir yra suskirstyti į dvi kategorijas: 36 dangaus dvasias ir 72 žemės baubus. Veikėjai, priklausomi dangaus dvasiomis yra laikomi svarbesniais ir jų istorijoms romane skiriama daugiau dėmesio.
Romano pasakojimas pasižymi itin didele siužetinių linijų gausa. Pirmoje pusėje didžiausias dėmesys skiriamas supažindinimui su romano veikėjais, kurie pristatomi vienas paskui kitą. Visų pirma pristatomas didysis imperatoriškosios gvardijos maršalas Gao Qiu 高俅, pagrindinis romano piktadarys, valdžios ištroškęs psichopatas, savo klastingomis manipuliacijomis griaunantis žmonių likimus. Siužetas nuosekliai plėtojamas į veiksmų sūkurį vienas paskui kitą įtraukiant esminius romano herojus: budistų vienuoliu ne savo valia tapusį karštakošį milžiną Lu Zhishen 魯智深, išmaningąjį ginkluotės instruktorių Lin Chong 林沖, šaltakraujišką kovos meistrą Wu Song 吳松 ir kitus. Galiausiai visi 108 herojai, susirinkę Liangšanyje, ir prisiekę ištikimybę savo vadui Song Jiang, ryžtasi kovoti su Kiniją siaubiančiomis negandomis. Galiausiai, plėšikų grupuotei imperatorius suteikia amnestiją, bet mainais už tai, jie turi vykdyti jo paskirtas misijas: kovoti su barbarų kidanių įkurta Liao dinastija, malšinti Tian Hu, Wang Qing ir galiausiai, Fang La maištininkų sukilimus. Nors Fang La sukilėliai sunaikinami, ši misija pareikalauja daugumos pagrindinių Liangšanio plėšikų gyvybių tampa plėšikų brolijos žlugimo priežastimi. Romanas baigiasi apmaudžiu blogio triumfu, privedusiu ir prie pačios Šiaurės Song dinastijos žlugimo.
„Užutėkio istorijos“ yra itin reikšmingas kūrinys Kinijos literatūros istorijoje. Tai ne tik yra seniausias žinomas kiniškas romanas, davęs pradžią turtingai romanistikos tradicijai, bet ir visam klajojančių kovotojų literatūros wuxia 武俠/武侠 žanrui, ypač išpopuliarėjusiam XX a. pradžios Kinijoje. Romanas iškelia tauriojo kovotojo idealą, žmogaus pasišventusio vardan konfucianistinių žmogiškumo (ren 仁) ir teisingumo-prideramumo (yi 義/义) vertybių sąmoningai atsidurti už įstatymo ribų. Tokie žmonės užutėkio istorijose įvardijami kaip haohan 好漢/好汉 („gerieji haniai“). Romane iškeliamos kovos už teisingumą, brolybės ir laisvės idėjos, nors ne kartą smerktos valdančiųjų režimų, įkvėpė ne vieną kinų kartą ir išlieka aktualios iki šių dienų.
Parengė j. asist. Balys Astrauskas
Azijos ir transkultūrinių studijų institutas
Filosofijos fakultetas
Vilniaus Universitetas
2023 m. Vilnius
Kelionė į Vakarus Xiyou ji 西遊記/西游记
Kelionė į Vakarus (Xiyou ji 西遊記/西游记)
"Kelionė į Vakarus" (Xiyou ji 西遊記/西游记), priskiriama XVI amžiaus autoriui Wu Cheng'en 吳承恩/吴承恩 (1500–1582 ar 1505–1580) yra vienas iš ryškiausių klasikinės kinų literatūros romanų, fantastinės shenmo 神魔 (liet. „dievų ir demonų“) literatūros žanro įtakingiausias ir žymiausias kūrinys. Jame pasakojama nepaprasta budistų vienuolio Sanzango (Tang Sanzang 唐三藏, žinomas kaip Tripitaka arba Xuanzang 玄奘) piligriminė kelionė į Indiją, kuria jis siekia gauti ir į Kiniją pargabenti budistinį Tripitakos kanoną (paradoksaliai, šio kanono vardu romane vadinamas ir pats vienuolis), kuris anksčiau kinų budistams buvo neprieinamas, tad keldavo rimtų iššūkių adekvačiam daugelio budistinės doktrinos klausimų suvokimui. Jį lydi trys mokiniai — Beždžionių Karalius Sun Wukongas (Sūn Wùkōng 孫悟空/孙悟空)· , kiaulė Zhu Bajie (Zhū Bājiè 豬八戒/猪八戒) ir smėlio vienuolis Sha Wujing (Shā Wùjìng 沙悟淨/沙悟净), o pats Sanzangas joja ant žirgu paversto baltojo drakono. Pasakojimas, sudarytas iš šimto skyrių, atskleidžia išbandymus, sunkumus ir transformacijas.
Pasakojimas prasideda nuo Sun Wukongo gimimo ir ankstyvosios vaikystės, kai jis gimsta iš akmeninio kiaušinio ant Gėlių ir Vaisių kalno. Nuo gimimo apdovanotas nepaprastomis galiomis, jis tampa kalno valdovu, gauna Beždžionių Karaliaus titulą, bet jam to negana: su laiku Sun Wukongas panorsta būti dar galingesnis, todėl iškeliauja mokytis pas įvairius meistrus, iš kurių įgyja nepaprastų galių. Galiausiai jis išvyksta tarnauti Dangaus rūmuose, kur gauna „garbingas“ Dangiškųjų arklidžių prižiūrėtojo pareigas. Nuolat krėsdamas aibes Dangaus rūmuose, pavogdamas dangiškuosius persikus ir nemirtingumo piliules, iš kantrybės išvesdamas net patį Laozi ir Vakarų Karalienę Motiną, Sun Wukongas tampa persona non grata Danguje, bet tai jo nesustabdo. Surinkęs savo beždžionių armiją, Sun Wukongas šturmuoja Dangaus rūmus ir sutriuškina visą galybę stipriausių Dangaus dievybių, bet apakintas puikybės, patenka į Budos suregztus spąstus ir lieka šimtmečiams įkalintas kalne, kol jį išlaisvina pro šalį keliavęs vienuolis Sanzangas. Sun Wukongas tampa jo pirmuoju ir svarbiausiu mokiniu ir lydi į kelionę Indijon. Netrukus prie jų prisijungia kiaulė-demonas Zhu Bajie, praeitame gyvenime buvęs Dangaus maršalas Tian Pengas, nubaustas už neprideramą elgesį, ir mažakalbis dykumos atsiskyrėlis-žmogėdra smėlio vienuolis Sha Wujingas, irgi už blogą karmą demonu atvirtusi Dangaus dievybė.
Sanzangas ir jo mokiniai kelionėje susiduria su daugybe iššūkių ir priešininkų, pradedant galingais demonais, pabaisomis, vaiduokliais ir kitais nedorėliais, nenorinčiais jų praleisti.. Kiekvienas kliūtis tampa piligrimų dorybių, tikėjimo ir atsparumo išbandymu. Sun Wukongas dažnai vadovauja įveikiant šiuos sunkumus savo didžiule jėga ir gudrumu, o Zhu Bajie ir Sha Wujing tuo tarpu dažniau trukdo nei padeda įveikti kliūtis, tuo įveldami herojus į daugybę komiškų situacijų. Baltasis žirgas, kuris anksčiau buvo drakonas princas, tarnauja kaip Tripitakos žirgas, signifikuoja kelionės dvasinį ir transformacinį pobūdį.
Vienas iš įdomiausių romano aspektų yra antagonistų įvairovė, kiekvienas jų atspindi skirtingus moralinės ir dvasinės korupcijos aspektus. Pavyzdžiui, Baltųjų Kaulų Demonė išbando piligrimų įžvalgumą ir empatiją, o Raudonasis Berniukas, ugnį spjaudantis demonas, kelia grėsmę jų drąsai ir vienybei. Visos jų kelionės metu piligrimai gauna pagalbą iš įvairių dievybių ir dangiškų būtybių, pabrėždamos mirtingųjų ir dieviškųjų pasaulių sąveiką. Ypač svarbus vaidmuo tenka Bodhisatvai Guanyin (kiniškas Bodhisatvos Avalokiteśvara pavadinimas), kuri veikia kaip romano herojų globėja ir vedlė, siūlydama dieviškąją intervenciją kritiniais momentais. Jos buvimas stiprina romano budistinės etikos žinutę, akcentuodamas užuojautos, gailestingumo ir dvasinės kultivacijos svarbą.
Nors romanas savo esme yra stebuklinės fantastikos kūrinys, jo pagrindą sudaro istorinė ankstyvuoju Tang dinastijos (618-907) periodu vykusi budistų vienuolio, kiniškojo Yogacara mokyklos (kin weishi, liet. „tik sąmonės budizmo“) patriarcho Xuanzango (602–664) piligriminė kelionė į Indiją, siekiant gauti šventų budistų tekstų. Ši kelionė, buvusi itin sudėtinga ir pavojinga, truko daugiau nei septyniolika metų. Xuanzango sugrįžimas į Kiniją su didžiule budistų šventraščių kolekcija žymiai prisidėjo prie budizmo plitimo Rytų Azijoje. Vis dėlto romanas „Kelionė į Vakarus“ savo turiniu itin stipriai skiriasi nuo istorinės Xuanzango kelionės.
Konfucianizmas, daoizmas ir budizmas, trys pagrindiniai kinų mąstymo ramsčiai, yra glaudžiai įsipynę į romano struktūrą. Konfucianistinės pareigos, tvarkos ir pagarbos hierarchijai idealai yra įkūnyti (tiesa, stipriai šaržuotai) pedantiškojo vienuolio Sanzango, vedančio kelionę, personaže. Daoistiniai harmonijos su gamta ir nemirtingumo siekimo motyvai yra akivaizdūs Sun Wukongo ir Zhu Bajie tandeme, kurio maištinga dvasia ir galios siekis atspindi daoistinius motyvus. Budizmas, pabrėžiantis užuojautą, savidiscipliną ir nušvitimo siekį, yra pagrindinė tema, lydinti piligrimus visos kelionės metu.
Romane taip pat atsispindi turtingas kinų folkloro ir mitologijos audinys. Tokie veikėjai kaip Sun Wukong, Zhu Bajie ir Sha Wujing yra paimti iš įvairių mitologinių ir folklorinių tradicijų, kiekvienas atstovaujantis skirtingus žmogaus prigimties ir dvasinės kelionės aspektus. Pavyzdžiui, Sun Wukongas, mitologijos tyrinėtojų dažnai įvardijamas kaip triksteris, įkūnija neramią, maištingą dvasią, siekiančią nušvitimo, o Zhu Bajie reprezentuoja žemiausius troškimus ir kovą su savikontrole. Šie veikėjai, nors ir fantastiniai, yra giliai žmogiški, atspindintys žmogaus būties sudėtingumą ir universalų siekį prasmės ir transcendencijos.
Kelionei einant link pabaigos, kiekvienas veikėjas patiria reikšmingą vystymąsi. Sun Wukongas iš maištingo ir impulsyvaus tampa susivaldančiu ir išmintingu. Zhu Bajie, iš pradžių būdamas godus ir tingus, įgyja savikontrolės ir darbštumo dorybių. Sha Wujingas, pats stoiškiausias ir ištikimiausias mokinys, išlieka tvirtumo ir patikimumo stulpas. Sanzangas, dievobaimingumo ir pasiryžimo įsikūnijimas, įgyja išminties ir savivokos. Nors kelionės tikslas buvo Indija ir jos budistiniai rankraščiai, iš tikrųjų tai yra kelionė į dvasinį nušvitimą ir tikrosios savasties atradimą.
Visgi, didžiausias romano „Kelionė į Vakarus“ išskirtinumas yra jo transkultūriškumas. Kūrinyje jaučiama stipri indų ir kitų Pietų ir Centrinės Azijos kultūrų įtaka. Pats Beždžionių Karaliaus Sun Wukongo personažas, manoma, kad kilo iš hinduistų dievybės Hanumano (sanskrit: Hanumān हनुमान्), vieno pagrindinių epo „Ramayana“ personažų. Kartu su budizmo sklaida stiprėjusiais kontaktais tarp kinų ir indų civilizacijų, žymiausias indų karžygys-beždžionė galimai atkeliavo į kinų folklorą, kuriame patyrė įdomias transformacijas. Tuo pačiu, „Kelionė į Vakarus“ itin didelio populiarumo sulaukia visoje Rytų Azijoje, ypač Japonijoje, kur romano siužetai buvo savaip perkurti japonų literatūroje ir populiariojoje kultūroje. Vienas žymiausių to pavyzdžių, Akira Toriyama (1955-2024) sukurti manga komiksai ir anime animacinis serialas Doragon Bōru ドラゴンボール (angl. Dragon Ball, liet. k. verčiama kaip „Drakonų kovos“), prasidėję kaip postmoderni „Kelionės į Vakarus“ parodija, kur pagrindinio herojaus vardas Son Goku yra japoniškas „Sun Wukong“ tarimas. Taip pat romano motyvais paremtas, 2024 metais pasirodęs kinų sukurtas kompiuterinis žaidimas „Black Myth: Wukong“, tapo ne tik sėkmingiausiu visų laikų kinišku kompiuteriniu žaidimu, bet ir dar kartą Pasaulį supažindino su šiuo, jau šeštą šimtmetį skaičiuojančiu, bet vis dar aktualumo neprarandančiu Wu Cheng‘eno meninės kūrybos vaisiumi.
Parengė j. asist. Balys Astrauskas
Azijos ir transkultūrinių studijų institutas
Filosofijos fakultetas
Vilniaus Universitetas
2024 m. Vilnius