Lu Xun (1881 09 25 - 1936 10 19)
Lu Xunas 魯迅 / 鲁迅 (tikrasis vardas Zhou Shuren 周樹人 / 周树人) – kertinė dvidešimto amžiaus Kinijos viešojo gyvenimo, literatūros ir kultūros figūra: rašytojas, eseistas, viešasis intelektualas, literatūros kritikas, vertėjas, švietėjas, laikomas reikšmingiausiu moderniu Kinijos rašytoju ir tituluojamas moderniosios kinų literatūros tėvu. Jo apsakymas „Pamišėlio dienoraštis“ (《狂人日記》/《狂人日记》), 1918 m. paskelbtas įtakingame žurnale „Naujasis jaunimas“ (《新青年》), buvo pirmasis kinų grožinės literatūros kūrinys, parašytas šnekamąja (白话 baihua), o ne klasikine (文言文wenyanwen) kinų kalba. Kūrinys savo modernistiniu stiliumi ir radikaliu turiniu atvertė naują puslapį Kinijos literatūros ir kultūros istorijoje ir išstūmė Lu Xuną į pirmąsias Judėjimo už naująją kultūrą (新文化運動/新文化运动), siekusio pakeisti konfucianistines vertybes modernia pasaulėžiūra, gretas. Savo darbais Lu Xunas atskleidė, jo manymu, kertines silpnos ir atsilikusios Kinijos priežastis: dusinančią tradicinę kultūrą ir kinų nacionalinio charakterio ydas.
Lu Xunas gimė 1881 m. silpstančioje Didžiojoje Čingų imperijoje, Šaosinge, pietrytinėje Džedziango provincijoje, likus trims dešimtmečiams iki Čingų dinastijos saulėlydžio ir tūkstantmetės imperinės santvarkos pabaigos. Zhou giminė šimtmečius buvo viena įtakingiausių vietos žemvaldžių šeimų, o jos nariai, įgiję aukščiausio lygio klasikinį išsilavinimą, neretai tapdavo įvairaus rango valdininkais. Tačiau Lu Xunui sulaukus dvylikos, jo senelis, kadaise pasiekęs didžiausių karjeros aukštumų valdžios aparate, pateko į nemalonę ir buvo nuteistas kalėti, ir praeityje galinga šeima ėmė ristis į skurdą. Prie to prisidėjo ir silpstanti į alkoholį bei opijų įnikusio Lu Xuno tėvo sveikata: šeimai teko mokėti tradicinės kinų medicinos gydytojams už keisčiausius ir be galo brangius, tačiau visiškai beverčius, vaistus. Lu Xunui sulaukus penkiolikos, tėvas mirė, palikęs šeimą skurde.
Triumfas sudėtinguose valstybinės tarnybos egzaminuose – sėkmingas konfucianizmo klasikų išmanymo pademonstravimas – buvo įprastinis (ir bene vienintelis) kelias į turtą ir aukštą socialinę padėtį, tačiau 1899 m. Lu Xunas atmetė tradicinį išsilavinimą, atsisakė laikyti egzaminus ir pasinėrė į sparčiai populiarėjančius socialinius ir gamtos mokslus – Vakarų importą – Nandzinge, daug skaitė verstinės Japonijos ir Vakarų literatūros, ypač Dickensą, Haggardą, už reformas agitavusio intelektualo Liang Qichao (梁啟超/梁启超) darbus. Baigęs mokslus ir gavęs valstybinę stipendiją, 1902 m. išvyko mokytis į Japoniją, populiarią studijų vietą XX a. pirmos pusės Kinijos intelektualams. Matydamas silpną, stagnacijos surakintą Kiniją, patiriančią pažeminimą po pažeminimo ir raikomą užsienio imperialistų, patriotiškas jaunasis Lu Xunas svajojo studijuoti Vakarų mediciną, tapti karo gydytoju ir taip prisidėti prie šalies sustiprėjimo. Tačiau lemtinga 1906 m. paskaita medicinos mokykloje Japonijoje apvertė apsisprendimą aukštyn kojomis:
Kartais paskaitos medžiaga pasibaigdavo anksčiau, todėl, norėdamas išnaudoti likusį laiką, dėstytojas studentams parodydavo skaidrių su gamtos vaizdais ar pasaulio įvykiais. Tuo metu kaip tik vyko Rusijos-Japonijos karas, todėl, suprantama, nemažai skaidrių vaizdavo karo įvykius. Taip šioje paskaitų salėje dažnai buvau priverstas prisidėti prie džiugių studijų draugų plojimų ir šūksnių. Kartą ekrane staiga išvydau daugybę kinų – tautiečių jau senai nebuvau matęs akyse. Vienas jų, pačiame viduryje, buvo surištas, o kiti stovėjo šį apsupę. Visi iš jų buvo tvirtai sudėti, tačiau veidai rodė, jog jų dvasia – visiškai atbukusi. Pasak užrašo po skaidre, surištasis šnipinėjo rusams, todėl turėjo būti Japonijos karių nukirsdintas viešoje egzekucijoje, o jį apsupusi minia susirinko pasimėgauti spektakliu.
Dar nepasibaigus mokslo metams, išvykau į Tokijų. Po to nutikimo ėmiau galvoti, kad medicina visgi nėra tokia jau svarbi: jei tauta tamsuoliška ir silpna, kad ir kokie sveiki ir fiziškai stiprūs būtų jos žmonės, jie tesugebės tapti beprasmėmis parodomųjų egzekucijų aukomis ar stebėtojais, todėl neverta apgailestauti, kiek jų mirs nuo ligų. Tad pirmasis žingsnis, kurį privalome žengti, – tai pakeisti jų dvasią, o, kaip tuomet tikėjau, geriausiai šiai užduočiai, be abejonės, tinka literatūra ir menas.[i]
Taip dvidešimt penkerių metų Lu Xunas nusprendė mesti medicinos studijas ir imtis dvasinio tautos gelbėjimo darbu literatūros ir kultūros srityje. Nepaisant užsidegimo, pirmos pastangos nesėkmingos: jo ir brolio Zhou Zuoreno (周作人), kito iškilaus XX a. Kinijos eseisto, sumanytas žurnalas „Naujas gyvenimas“ žlugo dar nepasirodžius pirmajam numeriui, o judviejų verstas dvitomis užsienio literatūros rinkinys liko dūlėti neparduotas. 1909 m. Lu Xunas grįžo į tėvynę. 1911 m., kai Sinhajaus revoliucija padėjo tašką Čingų dinastijos istorijoje, Lu Xunas parašė pirmąjį apsakymą „Nostalgija“ (《懷舊》/《怀旧》), vis dar klasikine kinų kalba; nepatenkintas kūriniu, pats jį išmetė – rankraštį išsaugojo Zhou Zuorenas. Įsidarbino naujai įkurtos Kinijos Respublikos Švietimo ministerijoje, iš pradžių Nandzinge, paskui Pekine, ir nusivylęs kone apleido ankstesnes idėjas apie tautos reformavimą per literatūrą. 1917 m. bičiulis Qian Xuantongas (錢玄同/钱玄同), 1915 m. gimusio progresyvaus žurnalo „Naujasis jaunimas“ redaktorius, paprašė Lu Xuno ką nors parašyti leidiniui.
Atsakiau: „Įsivaizduok nesugriaunamą geležinį namą, neturintį jokių langų ar durų. Jo viduje giliai miega daugybė žmonių. Visi jie netrukus uždus, tačiau mirčiai užklupus bemiegant, jie ničnieko nepajus. Negi iš tiesų manai, kad teisinga imti šaukti ir išbudinti keletą miegančiųjų ne taip giliai, pasmerkiant šią saujelę nelaimingųjų siaubingoms kančioms prieš pat neišvengiamą mirtį?“ – „Bet jei keletas vis dėlto pabus, negali teigti, jog nėra jokios vilties sugriauti geležinio namo.“ Išties, nors turėjau savo įsitikinimus, tačiau kalbai pasisukus apie viltį, turėjau pripažinti, kad jos iš tiesų nesunaikinsi, nes viltis priklauso ateičiai: mano įrodymams, kad jos nėra, buvo nevalia nusverti galimybės, apie kurią jis kalbėjo, todėl galiausiai pažadėjau jam ką nors parašyti (...).[ii]
Taip 1918 m. „Naujajame jaunime“ pasirodė „Pamišėlio dienoraštis“. Dienoraščio formos kūrinio pasakotojas yra įsitikinęs kad visi aplinkiniai, įskaitant jo šeimos narius, nori jį pribaigti ir suvalgyti. Apsakymas parašytas vakarietiškai modernistiniu stiliumi (kūrinio pavadinimas įkvėptas Gogolio, kuriuo Lu Xunas labai žavėjosi, apsakymo tuo pačiu pavadinimu), išsiskyrė klasikinės ir šnekamosios kinų kalbos kombinacija, revoliucingu konfucianistinių vertybių atmetimu bei ironija, kuri taps vienu iš Lu Xuno skiriamųjų ženklų. Po 1919 m. kilusių anti-imperialistinių gegužės ketvirtosios protestų, Judėjimas už naująją kultūrą, su Lu Xunu ir kitais radikaliais intelektualais priešakyje, išaugo ir įgavo dar didesnę įtaką. 1921 m. šnekamoji kalba oficialiai tapo nacionaline rašytine kalba.
1918 – 1922 m. „Naujajame jaunime“ paskelbti per tuziną Lu Xuno apsakymų ir novelė „Tikroji a-Q istorija“ (《阿Q正傳》/《阿Q正传》) 1922 metais surinkti į pirmąjį apsakymų rinkinį „Šauksmas“ (《呐喊》). 1926 m. pasirodė antrasis rinkinys „Klaidžiojimai“ (《徘徊》), į kurį įtraukti vienuolika apsakymų tematiškai ir stilistiškai išliko artimi „Šauksmo“ kūriniams. Lu Xunas rašė tiesiu, taupiu stiliumi, dažnai naudodamas nepatikimą pirmo asmens pasakotoją. Per savo veikėjų – dažnai žemesnių visuomenės sluoksnių atstovų – istorijas jis vaizdavo Kiniją, įkalintą savo tamsuoliškumo, skurdo, atsilikimo, slunkiškumo, keliaklupsčiavimo prieš galinguosius, prietarų, arogancijos ir kitų ydų. Jo kūriniai pasižymi aštria ironija, net satyra, ir daugiasluoksniu simbolizmu. Lu Xunas sukūrė kai kuriuos iš įsimintiniausių moderniosios Kinijos literatūros veikėjų, įėjusių į tautos kolektyvinę kultūrinę atmintį: tiek pasibjaurėjimą, tiek užuojautą keliantį nelaimėlį A-Q („Tikroji A-Q istorija“), visų pajuokos objektą vargdienį intelektualą Kong Idzi („Kong Idzi“, 《孔乙己》), nusigyvenusį vaikystės draugą Runtu („Gimtinė“,《故鄉》/《故乡》), bedalę Sianglino našlę („Naujametė auka“, 《祝福》) ir kitus. 1927 m. už „Tikrąją A-Q istoriją“ svarstyta rašytojui skirti Nobelio literatūros premiją, bet šis atsisakė kvietimo būti nominuotas. Savo kūrybos jis nelaikė menu, verčiau – savo kultūrinio projekto, padiktuoto tai, ką garsus literatūrologas C. T. Hsia pavadino „minčių apie Kiniją apsėdimu“ (obsession with China), būdingu daugeliui XX a. pirmos pusės Kinijos rašytojų, dalimi. Lu Xuno darbai tematiškai liko susieti su jam rūpėjusiomis Kinijos visuomenės ir kultūros problemomis, todėl šia prasme jis turėjo gana utilitarinį požiūrį į kūrybą, be to, atvirai niekino rašytojus, kuriems literatūra buvo tikslas pati savaime („menas menui“), tokius, kaip vadinamoji Naujųjų pojūčių mokykla (新感覺派/新感觉派xin ganjue pai).
1936 m. pasirodė trečiasis ir paskutinysis Lu Xuno apsakymų rinkinys „Naujai papasakotos senos istorijos“ (《故事新編》/《故事新編》). Į jį įtraukti aštuoni kūriniai – Lu Xuno perrašyti senovės Kinijos mitai ir legendos – tematiškai stipriai skyrėsi nuo ankstesnių darbų, tačiau išlaikė rašytojui būdingą ironiją. Lu Xunas dar parašė svarbių esė (per dešimtį rinkinių išleista jam būnant gyvam), poezijos proza knygą „Laukinė žolė“ (《野草》, 1927 m.), prisiminimus „Temstant surinktos rytmečio gėlės“ (《朝花夕拾》, 1928 m.), „Glaustą kinų literatūros istoriją“ (《中國小說史略》/《中国小说史略》, 1923 m.), literatūros kritikos darbų, išleido daug vertimų, paskelbė asmeninių laiškų.
Nusivylę revoliucijos pasekmėmis, pratisa suirute naujoje Respublikoje, kurios ištisus plotus realybėje valdė vietiniai karo vadai, ir besitęsiančiu Vakarų imperializmu, trečio dešimtmečio viduryje progresyvūs intelektualai vis labiau atsigręžė į marksizmą ir komunizmą. Lu Xunas taip pat vis labiau linko į kairę, ypač po 1927 m. Guomindano pradėtų represijų prieš kairiuosius. 1930 m. tapo vienu iš Kinijos kairiojo sparno rašytojų lygos (中國左翼作家聯盟/中国左翼作家联盟)įkūrėjų, tačiau lygos veiklą žymėjo vidiniai konfliktai. Nepaisant kairiųjų pažiūrų, Lu Xunas niekada netapo Komunistų partijos nariu.
Rašytojas mirė nuo tuberkuliozės komplikacijų 1936 m. Šanchajuje, sulaukęs penkiasdešimt penkerių metų. Panašu, kad buvo nusivylęs ankstesniu tikėjimu literatūros galia ir prieš tris dešimtmečius pradėtu projektu reformuoti tautą savo kūrybinėmis pastangomis, nes paskutinėje valioje šeimai rašė:
Kuo greičiau mane palaidokite ir pamirškite visa tai (...). Nedarykite nieko mano atminimui paminėti (...). Pamirškite mane, rūpinkitės savo gyvenimu. Jei to nepadarysite, būsite tikri kvailiai (...). Kai vaikas [apie vienturtį sūnų – aut. past.] užaugs, jei trūks gabumų, tesusiranda pragyvenimui kokį paprastą užsiėmimą. Šiukštu nevalia tapti beverčiu literatu ar menininku.[iii]
Lu Xunas ne tik nebuvo pamirštas – jis išlieka vienas garsiausių ir labiausiai garbinamų moderniosios Kinijos intelektualų. Ir nors po mirties Kinijoje jis įgavo kone šventojo statusą, jo palikimas – daugiasluoksnis ir sudėtingas. Nuolat klaidžiojęs tarp tradicijos ir modernumo, praeities šmėklų ir vilties, patriotiškumo ir pasibjaurėjimo Kinijos realybe, prislėgtas paties užsikrautos moralinės naštos, jis, pasitelkęs meistriškai valdomą žodį ir kandų humoro jausmą, savo grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose pateikė įžvalgią sociopolitinę ir kultūrinę kritiką, kuri vis dar nepraranda aktualumo.
[i] Čia ir toliau vertimas autorės. Lu Xun, „Na han“: zixu. Beijing: Renmin wenxue chubanshe, 2021.
[ii] Ten pat.
[iii] Lu Xun, „Si“. „Zhongliu“, 2, 1936.
Indrė Balčikonytė-Huang