Mao Dun (1896 07 04 – 1981 03 27)
Mao Dunas 茅盾 (tikrasis vardas Shen Dehong瀋德鴻/沈德鸿, Shen Yanbing 瀋鴈冰/沈雁冰) – iškiliausias realizmo atstovas modernios kinų literatūros istorijoje, sukūręs vienus pirmųjų modernių romanų ir ženkliai prisidėjęs prie žanro vystymo Kinijoje, vienas iš revoliucinės literatūros pradininkų; taip pat žymus vertėjas, išvertęs per du šimtus keturiasdešimt užsienio rašytojų kūrinių į kinų kalbą, literatūrologas, literatūros kritikas, palikęs per šimtą veikalų, redaktorius, kultūros ir politikos veikėjas, vienas iš pirmųjų Kinijos komunistų partijos narių. Mao Duno literatūros premija (茅盾文学奖, Mao Dun wenxue jiang) – svarbiausias romano žanrui skiriamas apdovanojimas šiandieninėje Kinijoje, įsteigtas rašytojo priešmirtine valia už jo gyvenimo santaupas.
Mao Dunas gimė Didžiosios Čingų imperijos saulėlydyje, amžių sankirtoje vaizdingame Udženo miestelyje, pietrytinėje Džedziango provincijoje, išsilavinusioje, tačiau ir geresnių dienų mačiusioje šeimoje. Jam sulaukus dešimties, tėvas mirė, ir sūnaus lavinimą perėmė motina, perdavusi jam savo literatūros, istorijos ir geografijos žinias bei pasirūpinusi, kad jis įgytų modernų formalų išsilavinimą. Jo vaikystė ir jaunystė prabėgo šalyje, krečiamoje vidinės suirutės, augančio užsienio imperialistinių jėgų spaudimo ir vis prastėjančių ekonominių sąlygų. 1898 m. Šimto dienų reformos (百日維新/百日维新, bairi weixin), kuriomis imperatoriaus Guangxu (光緒/光绪) remiami reformatoriai siekė sustiprinti ir modernizuoti šalį, baigėsi konservatorių surengtu perversmu ir viešomis egzekucijomis. 1900 m. jungtinė užsienio jėgų kariuomenė – Aštuonių tautų aljansas – užėmė Pekiną ir sutriuškino nacionalistinį, anti-imperialistinį gyventojų organizuotą Boksininkų sukilimą (義和團運動/义和团运动, yihetuan yundong) bei juos palaikiusias Čingų pajėgas. Užgniaužtas sukilimas – dar vienas pažeminimas Čingų valdžiai – atnešė skaudžias reparacijas ir priartino imperijos griūtį, tačiau po Sinhajaus revoliucijos 1912 m. įkurta Kinijos respublika nepateisino lūkesčių: planuota demokratija prezidento Yuan Shikai’aus (袁世凱/袁世凯) rankose virto karine diktatūra.
Tokių įvykių fone 1913 m. septyniolikmetis Mao Dunas įstojo į paruošiamąsias studijas Pekino universitete, kur ne tik visa galva pasinėrė į Vakarų literatūrą, bet ir persiėmė Judėjimo už naująją kultūrą (新文化運動/新文化运动), siekusio fundamentalių kultūrinių, socialinių ir politinių pokyčių šalyje, idėjomis. 1916 m., likus keliems mėnesiams iki studijų baigimo, finansiniai sunkumai privertė Mao Duną apleisti mokslus. Tais pačiais metais po Yuan Shikai’aus mirties šalis sueižėjo į karo vadų valdomus plotus, dar labiau įsisiautėjo chaosas, smurtas ir grumtynės dėl valdžios. Jaunasis Mao Dunas persikėlė į Šanchajų ir ėmėsi vertėjo ir redaktoriaus darbo The Commercial Press (商務印書館/商务印书馆, shangwu yinshuguan), didžiausioje to meto komercinėje leidykloje, kur toliau gilinosi į Dickenso, Tolstojaus, Čechovo, Zola, Balzaco ir kitų XIX a. literatūros meistrų kūrinius.
1919 m. iš Judėjimo už naująją kultūrą idėjų ir studentų protestų prieš Versalio taikos sutartį, kuria dalys Šandongo turėjo atitekti Japonijai, gimė Gegužės ketvirtosios judėjimas (五四運動/五四运动, wusi yundong), mobilizavęs Kinijos intelektualus ir išsilavinusį miesto jaunimą politinei veiklai, sparčiai ėmė plisti marksizmo ir komunizmo idėjos. Gyvendamas Šanchajuje, to meto kultūrinio ir politinio gyvenimo epicentre, Mao Dunas jau trečiojo dešimtmečio pradžioje įsitraukė į komunistų veiklą, o 1921 m. įsteigus Kinijos komunistų partiją, tapo vienu pirmųjų jos narių.
Tais pačiais metais su tokiais progresyviais literatais kaip Zhou Zuoren (周作人), Zheng Zhenduo (鄭振鐸/郑振铎), Ye Shengtao (葉聖陶/叶圣陶) ir kitais įkūrė Literatūros tyrimų draugiją (文學研究會/文学研究会, wenxue yanjiu hui) – pirmąją naujosios literatūros organizaciją. Šios tikslai: tirti ir pristatyti pasaulio literatūrą, tvarkyti ir sisteminti senąją kinų literatūrą, kurti naująją literatūrą. Draugijos narius prieštaravo tam, kad „literatūra džiaugsmo akimirkomis atstotų žaidimą, o nusivylimo – būdą užsimiršti“, agituota už „literatūrą gyvenimui“. Literatūros tyrimų draugijos veikla sukūrė vėliau nusistovėjusią rimtosios – „grynosios“ – literatūros (純文學/纯文学, chun wenxue) ir populiariosios literatūros (通俗文學/通俗文学, tongsu wenxue) dichotomiją, prisidėjo prie literatūros kaip modernios akademinės disciplinos ir akademinių tyrimų objekto formavimosi. Tais pačiais 1921-aisiais paskirtas žurnalo „Apsakymai“ (《小說月報》/《小说月报》, Xiaoshuo yuebao) redaktoriumi, Mao Dunas šį iš lengvo turinio leidinio su draugijos bendraminčiais reformavo į prestižinį naujosios, modernios literatūros žurnalą, prisidėjo ir prie daugybės kitų leidinių. Iš anglų kalbos vertimų į kinų kalbą išvertė daugybę Vakarų grožinės literatūros kūrinių, įskaitant Čechovo, de Mopasano, Meterlinko, Gorkio, Nyčės ir kitų.
Kaip tik šiuo laikotarpiu Mao Dunas teoriniuose ir kritiniuose veikaluose išgrynino savo literatūros viziją, kuri pirmiausia rėmėsi XIX a. Europos realizmo kanonu ir jo paties politiniais įsitikinimais. Savo realizmo literatūros teorijoje jis apibrėžė realisto darbo procesą, uždavinius bei literatūros tikslus. Rašytojas savo kūryba privalo pilnai atskleisti laikmečio dvasią, o kad tai padarytų, turi pasitelkti mokslinį metodą: nenuilsdamas objektyviai stebėti realybę, rinkti duomenis, juos analizuoti ir perteikti meninėmis priemonėmis. Jo tikslas yra neiškraipytai atskleisti istorinės tiesos visumą. Tokia literatūra savo ruožtu turi galią atskleisti kritines įžvalgas apie šalies išgyvenamas krizes ir padėti jas spręsti. Trečiojo dešimtmečio pradžioje žavėjosi Zola ir naturalizmu, tačiau vėliau šį atmetė, teigdamas, kad nepaisant pasišventimo realybės vaizdavimui, jam artimesnis Tolstojaus humanizmas, o ne šaltas Zola objektyvumas.
Didelę trečiojo dešimtmečio dalį Mao Dunas skyrė aktyviai politinei veiklai, ypač po 1923 metų Guomindano ir komunistų partijos susivienijimo į Pirmąjį jungtinį frontą (第一次國共合作/第一次国共合作, di yi ci guogong hezuo) norint įveikti šalį suskaldžiusius karo vadus. Tačiau 1927 m. balandį Guomindanas išdavė sąjungininkus ir pradėjo plataus masto brutalų susidorojimą su komunistais; rugpjūtį komunistų partija atsakė žlugusiu Nančango sukilimu. Mao Dunas, pats jame nedalyvavęs tik atsitiktinumo dėka, giliai nusivylęs Nančango fiasko, politinėmis intrigomis ir vidiniais prieštaravimais revoliucionierių stovykloje, pirmą kartą ėmėsi kūrybos. Vėliau rašė:
„Buvau pasinėręs į tikrą gyvenimą, patyriau patį sudėtingiausią epizodą neramumų krečiamos Kinijos istorijoje. Galiausiai išgyvenau sielvartą dėl dužusių vilčių ir gyvenimo prieštaringumą. Prislėgtas ir vienišas, be to, suvaržytas nenumaldomų gyvenimo aplinkybių, panorau iš rusenančių savos gyvybės likučių šiame painiame, pilkame gyvenime kitaip įžiebti bent blyškią švieselę. Todėl ėmiau kurti.“[i]
Taip žlugus jo praktinėms politinėms pastangoms Mao Dunas nusprendė savo siekiams pasitelkti literatūrą, tam pritaikydamas savo jau anksčiau suformuluotą literatūros teoriją. Kaip tik dešimtmetį tarp 1927 ir 1937 metų jis sukūrė svarbiausius savo darbus. 1927 m. slapstydamasis parašė apysaką „Prarastos iliuzijos“ (《幻滅》/《幻灭》, Huanmie), pirmąjį savo grožinės literatūros kūrinį, pirmą kartą panaudojo ir Mao Duno茅盾 slapyvardį – „prieštaravimo“ (矛盾) homofoną. „Prarastos iliuzijos“ kartu su apysakomis „Svyravimas“ (《動搖》/《动摇》, Dongyao, 1927) ir „Siekiai“ (《追求》, Zhuiqiu, 1928) sudarė „Užtemimo“ (《蝕》/《蚀》, Shi) trilogiją. Kūriniuose vaizduojamos jaunų miesto intelektualų revoliucinės pastangos, kurios baigiasi šnipštu, dvejonėmis ir neviltimi; „Užtemimo“ trilogija sulaukė aštrios kitų kairiųjų kritikos dėl, pasak jų, skleidžiamo pesimizmo ir determinizmo.
1928 metais, siekdamas išvengti Guomindano susidorojimo, Mao Dunas pabėgo į Tokijų. 1930-aisiais išleido pirmąjį romaną „Vaivorykštė“ (《虹》，Hong). Ankstyvuose kūriniuose didelį dėmesį skyrė moterų portretams, modeliuotiems pagal empancipuotos, politiškai angažuotos „naujosios moters“ idealą. Kita vertus, nepaisant jo agitacijos už moterų išsilaisvinimą, rašytojas vėliau kritikuotas dėl pernelyg seksualizuoto moterų vaizdavimo ir galimai paslėpto šovinizmo. 1930 m. grįžęs į tėvynę Mao Dunas prisijungė ir ėmė aktyviai veikti bičiulio Lu Xuno (魯迅/鲁迅) įkurtoje Kinijos kairiojo sparno rašytojų lygoje (中國左翼作家聯盟/中国左翼作家联盟, Zhongguo zuoyi zuojia lianmeng). 1932-1933-aisiais parašė „kaimo trilogiją“ – tris apsakymus apie nesibaigiantį valstiečių triūsą, beviltiškas pastangas nusikratyti skolų ir išbristi iš skurdo: „Pavasario šilkaverpiai“ (《春蠶》/《春蚕》), „Rudens derlius“ (《秋收》) ir „Paskutinės žiemos dienos“ (《殘冬》/《残冬》). 1933-aisiais išleido antrąjį romaną, savo magnum opus „Vidurnaktis“ (《子夜》, Ziye, lietuviškai išleistas pavadinimu „Prieš auštant“, 1954).
Didelės apimties „Vidurnaktis“ (per penkis šimtus puslapių ir daugiau kaip aštuoniasdešimt veikėjų) yra laikomas vienu kertinių romanų ir aukščiausiu realizmo literatūros pasiekimu modernios kinų literatūros istorijoje. Dažnai lygintas su Zola romanu „Pinigai“ (nors pats Mao Dunas teigė kūrinio neskaitęs), romanas vaizduoja Šanchajaus metropolį ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Pagrindinė siužetinė linija – Vu Sunfu, neskrupulingo kapitalisto pastangas prisidėti prie vietinės pramonės augimo, machinacijos akcijų biržoje ir verslo intrigos, bet romane taip pat sutinkame intelektualus, streikuojančius darbininkus, oportunistiškas gražuoles, revoliucionierius, bankininkus, politikus ir kitus Šanchajaus gyventojus, įsivėlusius į įvairiausias intrigas kovoje dėl turto, įtakos, galios ir sekso. Romanas sumanytas dar didesnės apimties; Mao Dunas buvo išsikėlęs uždavinį sukurti visus Kinijos visuomenės aspektus apimantį panoraminį laikmečio paveikslą. Tačiau „Vidurnaktyje“ jis beveik nepalietė dviejų kertinių Kinijos istorinį kursą formavusių jėgų – valstiečių ir užsienio imperialistų, todėl tam tikra prasme kūrinys išliko izoliuoto Šanchajaus mikrokosmo paveikslas, ir galima teigti, kad rašytojui nepavyko pasiekti sau išsikelto uždavinio pilnai atvaizduoti „laikmetiškumą“ (时代性, shidaixing).
Kiti reikšmingi kūriniai: apsakymų rinkinys „Erškėtrožė“ (《野薔薇》/《野蔷薇》, Ye Qiangwei, 1929), apysaka „Lino šeimos krautuvė“ (《林家鋪子》/《林家铺子》 , Lin jia puzi, 1932), apsakymų rinkinys „Ūkų ir debesų rinktinė“ (《煙雲集》/《烟云集》, Yan yun ji, 1937), romanai „Irimas“ (《腐蝕》/《腐蚀》, Fushi, 1941), „Klevo lapai, raudoni tarsi vasario gėlės“ (《霜葉紅似二月花》/《霜叶红似二月花》, Shuangye hong si eryue hua, 1943).
Nuo 1937-ųjų prisidėjo prie rezistencinio karo prieš Japoniją, penktojo dešimtmečio pirmoje pusėje plačiai keliavo ir dėstė nuo Sindziango iki Honkongo. Po 1945-ųjų grožinės literatūros nebesiėmė, tačiau paskelbė daugybę literatūros teorijos, pasaulio literatūros kritikos veikalų, mitologijos tyrinėjimų, esė rinkinių, rašė memuarus. Po mirties išleistus Mao Duno raštus (《茅盾全集》) sudaro keturiasdešimt tomų.
Po komunistų pergalės pilietiniame kare ir 1949 m. Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo tapo Mao Zedongo sekretoriumi ir pirmuoju valstybės kultūros ministru. Pareigas ėjo iki pat 1965 m., kai buvo nušalintas dėl politinių nesutarimų, Kultūrinės revoliucijos (1966 – 1976) metu patyrė tardymus ir kratas, tačiau fizinio susidorojimo išvengė, o vėliau buvo reabilituotas. Politinės veiklos neapleido iki pat gyvenimo pabaigos. Tris kadencijas ėjo Kinijos rašytojų sąjungos pirmininko pareigas, paskutiniąją – nuo 1979-ųjų iki savo mirties 1981-aisiais.
Mirė Pekine, sulaukęs aštuoniasdešimt ketverių metų. Priešmirtinėje žinutėje Kinijos rašytojų sąjungai skyrė du šimtus penkiasdešimt tūkstančių juanių (tyrinėtojų teigimu, suma šiais laikais prilygtų 65 milijonams juanių) santaupų tam, kad sąjunga įsteigtų romanui skirtą literatūros apdovanojimą taip skatindama žanro vystymąsi.
Nuo 1982-ųjų Kinijos rašytojų sąjunga kas keletą metų skiria Mao Duno literatūros premiją trims – penkiems laureatams. Apdovanojimą yra gavę tokie iškilūs šiuolaikiniai kinų autoriai kaip Wang Anyi (王安忆), Jia Pingwa (贾平凹), Mo Yan (莫言), Chi Zijian (迟子建), Mai Jia (麦家) ir kiti. Nors pastaraisiais metais premija susilaukė prieštaringų vertinimų, ji išlieka vienu prestižiškiausių literatūros apdovanojimų šalyje. Taip Mao Dunas, šešiasdešimt penkerius metus atidavęs literatūrai ir nenuilstamam siekiui visa savo veikla transformuoti Kinijos politinę, socialinę, kultūrinę ir akademinę realybę, tam tikra prasme ir po mirties prisideda prie jos gyvenimo.
Šaltiniai:
- Anderson, Marston. The Limits of Realism: Chinese Fiction in the Revolutionary Period. University of California Press, 1990.
- Chan, Roy Bing. “Sleeping through Catastrophe: Dreams, Cataclysmic Modernity, and the Promises of Literary Realism.” In The Edge of Knowing: Dreams, History, and Realism in Modern Chinese Literature, 11–38. University of Washington Press, 2017.
- Chen, Yu-shih. “False Harmony: Mao Dun on Women and Family.” Modern Chinese Literature7, no. 1 (1993): 131–52.
- Chung, Hilary. “Mao Dun, the Modern Novel, and the Representation of Women.” In The Columbia Companion to Modern East Asian Literature, 405–409. Columbia University Press, 2003.
- Feng, Jin. “The Temptation and Salvation of the Male Intellectual: Mao Dun’s Women Revolutionaries.” In New Woman in Early Twentieth-Century Chinese Fiction, 101–25. Purdue University Press, 2004.
- Ji, Xianlin, ed. Xiandai wenxue yanjiu. Beijing chubanshe,
- Lee, Leo Ou-fan. “Shanghai (Midnight, Mao Dun, 1932).” In The Novel, Volume 2: Forms and Themes, edited by Franco Moretti, 687–92. Princeton University Press, 2006.
- Mao Dun. “Cong guling dao dongjing”, 1928. https://www.zhonghuadiancang.com/leishuwenji/10698/213305.html
- Mao Dun. Lin jia puzi; Chun can. Renmin wenxue chubanshe, 2023.
- Mao Dun. Ziye. Renmin wenxue chubanshe, 2018.
- Wang, David Der-wei. Fictional realism in twentieth-century China : Mao Dun, Lao She, Shen Congwen. Columbia University Press, 1992.
- Zelin, Madeleine. “Translator’s Introduction”. In Rainbow, by Mao Dun, translated by Madeleine Zelin, v–ix. University of California Press,
[i] 2006. Mao Dun. “Cong guling dao dongjing”, 1928. Aut. vert.
Indrė Balčikonytė-Huang
Lu Xun (1881 09 25 – 1936 10 19)
Lu Xunas 魯迅 / 鲁迅 (tikrasis vardas Zhou Shuren 周樹人 / 周树人) – kertinė dvidešimto amžiaus Kinijos viešojo gyvenimo, literatūros ir kultūros figūra: rašytojas, eseistas, viešasis intelektualas, literatūros kritikas, vertėjas, švietėjas, laikomas reikšmingiausiu moderniu Kinijos rašytoju ir tituluojamas moderniosios kinų literatūros tėvu. Jo apsakymas „Pamišėlio dienoraštis“ (《狂人日記》/《狂人日记》, Kuangren riji), 1918 m. paskelbtas įtakingame žurnale „Naujasis jaunimas“ (《新青年》, Xin qingnian), buvo vienas iš dviejų pirmųjų kinų grožinės literatūros kūrinių, parašytų šnekamąja (白话 baihua), o ne klasikine (文言文wenyanwen) kinų kalba. Kūrinys savo modernistiniu stiliumi ir radikaliu turiniu atvertė naują puslapį Kinijos literatūros ir kultūros istorijoje ir išstūmė Lu Xuną į pirmąsias Judėjimo už naująją kultūrą (新文化運動/新文化运动 , xin wenhua yundong), siekusio pakeisti konfucianistines vertybes modernia pasaulėžiūra, gretas. Savo darbais Lu Xunas atskleidė, jo manymu, kertines silpnos ir atsilikusios Kinijos priežastis: dusinančią tradicinę kultūrą ir kinų nacionalinio charakterio ydas.
Lu Xunas gimė 1881 m. silpstančioje Didžiojoje Čingų imperijoje, Šaosinge, pietrytinėje Džedziango provincijoje, likus trims dešimtmečiams iki Čingų dinastijos saulėlydžio ir tūkstantmetės imperinės santvarkos pabaigos. Zhou giminė šimtmečius buvo viena įtakingiausių vietos žemvaldžių šeimų, o jos nariai, įgiję aukščiausio lygio klasikinį išsilavinimą, neretai tapdavo įvairaus rango valdininkais. Tačiau Lu Xunui sulaukus dvylikos, jo senelis, kadaise pasiekęs didžiausių karjeros aukštumų valdžios aparate, pateko į nemalonę ir buvo nuteistas kalėti, ir praeityje galinga šeima ėmė ristis į nepriteklių. Prie to prisidėjo ir silpstanti į alkoholį bei opijų įnikusio Lu Xuno tėvo sveikata: šeimai teko mokėti tradicinės kinų medicinos gydytojams už keisčiausius ir be galo brangius, tačiau visiškai beverčius, vaistus. Lu Xunui sulaukus penkiolikos, tėvas mirė, palikęs šeimą skurde.
Triumfas sudėtinguose valstybinės tarnybos egzaminuose – sėkmingas konfucianizmo klasikų išmanymo pademonstravimas – buvo įprastinis (ir bene vienintelis) kelias į turtą ir aukštą socialinę padėtį, tačiau 1899 m. Lu Xunas atmetė tradicinį išsilavinimą, atsisakė laikyti egzaminus ir pasinėrė į sparčiai populiarėjančius socialinius ir gamtos mokslus – Vakarų importą – Nandzinge, daug skaitė verstinės Japonijos ir Vakarų literatūros, ypač Dickensą, Haggardą, už reformas agitavusio intelektualo Liang Qichao (梁啟超/梁启超) darbus. Baigęs mokslus ir gavęs valstybinę stipendiją, 1902 m. išvyko mokytis į Japoniją, populiarią studijų vietą XX a. pirmos pusės Kinijos intelektualams. Matydamas silpną, stagnacijos surakintą Kiniją, patiriančią pažeminimą po pažeminimo ir raikomą užsienio imperialistų, patriotiškas jaunasis Lu Xunas svajojo studijuoti Vakarų mediciną, tapti karo gydytoju ir taip prisidėti prie šalies sustiprėjimo. Tačiau lemtinga 1906 m. paskaita medicinos mokykloje Japonijoje apvertė apsisprendimą aukštyn kojomis. Vėliau pirmojo apsakymų rinkinio „Šauksmas“ (1922) pratarmėje Lu Xunas rašė:
„Kartais paskaitos medžiaga pasibaigdavo anksčiau, todėl, norėdamas išnaudoti likusį laiką, dėstytojas studentams parodydavo skaidrių su gamtos vaizdais ar pasaulio įvykiais. Tuo metu kaip tik vyko Rusijos-Japonijos karas, todėl, suprantama, nemažai skaidrių vaizdavo karo įvykius. Taip šioje paskaitų salėje dažnai buvau priverstas prisidėti prie džiugių studijų draugų plojimų ir šūksnių. Kartą ekrane staiga išvydau daugybę kinų – tautiečių jau senai nebuvau matęs akyse. Vienas jų, pačiame viduryje, buvo surištas, o kiti stovėjo šį apsupę. Visi iš jų buvo tvirtai sudėti, tačiau veidai rodė, jog jų dvasia – visiškai atbukusi. Pasak užrašo po skaidre, surištasis šnipinėjo rusams, todėl turėjo būti Japonijos karių nukirsdintas viešoje egzekucijoje, o jį apsupusi minia susirinko pasimėgauti spektakliu.
Dar nepasibaigus mokslo metams, išvykau į Tokijų. Po to nutikimo ėmiau galvoti, kad medicina visgi nėra tokia jau svarbi: jei tauta tamsuoliška ir silpna, kad ir kokie sveiki ir fiziškai stiprūs būtų jos žmonės, jie tesugebės tapti beprasmėmis parodomųjų egzekucijų aukomis ar stebėtojais, todėl neverta apgailestauti, kiek jų mirs nuo ligų. Tad pirmasis žingsnis, kurį privalome žengti, – tai pakeisti jų dvasią, o, kaip tuomet tikėjau, geriausiai šiai užduočiai, be abejonės, tinka literatūra ir menas.“[i]
Taip dvidešimt penkerių metų Lu Xunas nusprendė mesti medicinos studijas ir imtis dvasinio tautos gelbėjimo darbu literatūros ir kultūros srityje. Nepaisant užsidegimo, pirmos pastangos nesėkmingos: jo ir brolio Zhou Zuoreno (周作人), kito iškilaus XX a. Kinijos eseisto, sumanytas žurnalas „Naujas gyvenimas“ žlugo dar nepasirodžius pirmajam numeriui, o judviejų verstas dvitomis užsienio literatūros rinkinys liko dūlėti neparduotas. 1909 m. Lu Xunas grįžo į tėvynę. 1911 m., kai Sinhajaus revoliucija padėjo tašką Čingų dinastijos istorijoje, Lu Xunas parašė pirmąjį apsakymą „Nostalgija“ (《懷舊》/《怀旧》, Huaijiu), vis dar klasikine kinų kalba; nepatenkintas kūriniu, pats jį išmetė – rankraštį išsaugojo Zhou Zuorenas. Įsidarbino naujai įkurtos Kinijos Respublikos Švietimo ministerijoje, iš pradžių Nandzinge, paskui Pekine, ir nusivylęs kone apleido ankstesnes idėjas apie tautos reformavimą per literatūrą. 1917 m. bičiulis Qian Xuantongas (錢玄同/钱玄同), 1915 m. gimusio progresyvaus žurnalo „Naujasis jaunimas“ redaktorius, paprašė Lu Xuno ką nors parašyti leidiniui. Vėliau Lu Xunas prisiminė:
„Atsakiau: „Įsivaizduok nesugriaunamą geležinį namą, neturintį jokių langų ar durų. Jo viduje giliai miega daugybė žmonių. Visi jie netrukus uždus, tačiau mirčiai užklupus bemiegant, jie ničnieko nepajus. Negi iš tiesų manai, kad teisinga imti šaukti ir išbudinti keletą miegančiųjų ne taip giliai, pasmerkiant šią saujelę nelaimingųjų siaubingoms kančioms prieš pat neišvengiamą mirtį?“ – „Bet jei keletas vis dėlto pabus, negali teigti, jog nėra jokios vilties sugriauti geležinio namo.“ Išties, nors turėjau savo įsitikinimus, tačiau kalbai pasisukus apie viltį, turėjau pripažinti, kad jos iš tiesų nesunaikinsi, nes viltis priklauso ateičiai: mano įrodymams, kad jos nėra, buvo nevalia nusverti galimybės, apie kurią jis kalbėjo, todėl galiausiai pažadėjau jam ką nors parašyti (...).“[ii]
Taip 1918 m. „Naujajame jaunime“ pasirodė „Pamišėlio dienoraštis“. Dienoraščio formos kūrinio pasakotojas yra įsitikinęs, kad visi aplinkiniai, įskaitant jo šeimos narius, nori jį pribaigti ir suvalgyti. Apsakymas parašytas vakarietiškai modernistiniu stiliumi (kūrinio pavadinimas įkvėptas Gogolio, kuriuo Lu Xunas labai žavėjosi, apsakymo tuo pačiu pavadinimu), išsiskyrė klasikinės ir šnekamosios kinų kalbos kombinacija, revoliucingu konfucianistinių vertybių atmetimu bei ironija, kuri taps vienu iš Lu Xuno skiriamųjų ženklų. Po 1919 m. kilusių anti-imperialistinių gegužės ketvirtosios protestų (五四運動/五四运动, wusi yundong), Judėjimas už naująją kultūrą su Lu Xunu ir kitais radikaliais intelektualais priešakyje išaugo ir įgavo dar didesnę įtaką. 1921 m. šnekamoji kalba oficialiai tapo nacionaline rašytine kalba.
1918 – 1922 m. „Naujajame jaunime“ paskelbti per tuziną Lu Xuno apsakymų ir novelė „Tikroji a-Q istorija“ (《阿Q正傳》/《阿Q正传》, A q zhengzhuan) 1922 metais surinkti į pirmąjį apsakymų rinkinį „Šauksmas“ (《呐喊》, Nahan). 1926 m. pasirodė antrasis rinkinys „Klaidžiojimai“ (《徘徊》, Paihuai), į kurį įtraukti vienuolika apsakymų tematiškai ir stilistiškai išliko artimi „Šauksmo“ kūriniams. Lu Xunas rašė tiesiu, taupiu stiliumi, dažnai naudodamas nepatikimą pirmo asmens pasakotoją. Per savo veikėjų – dažnai žemesnių visuomenės sluoksnių atstovų – istorijas jis vaizdavo Kiniją, įkalintą savo tamsuoliškumo, skurdo, atsilikimo, slunkiškumo, keliaklupsčiavimo prieš galinguosius, prietarų, arogancijos ir kitų ydų. Jo kūriniai pasižymi aštria ironija, net satyra, ir daugiasluoksniu simbolizmu. Lu Xunas sukūrė kai kuriuos iš įsimintiniausių moderniosios Kinijos literatūros veikėjų, įėjusių į tautos kolektyvinę kultūrinę atmintį: tiek pasibjaurėjimą, tiek užuojautą keliantį nelaimėlį A-Q („Tikroji A-Q istorija“), visų pajuokos objektą vargdienį intelektualą Kong Idzi („Kong Idzi“, 《孔乙己》, Kong yiji), nusigyvenusį vaikystės draugą Runtu („Gimtinė“,《故鄉》/《故乡》, Guxiang), bedalę Sianglino našlę („Naujametė auka“, 《祝福》, Zhufu) ir kitus.
1927 m. už „Tikrąją A-Q istoriją“ svarstyta rašytojui skirti Nobelio literatūros premiją, bet šis atsisakė kvietimo būti nominuotas. Savo kūrybos jis nelaikė menu, verčiau – savo kultūrinio projekto, padiktuoto tai, ką garsus literatūrologas C. T. Hsia pavadino „minčių apie Kiniją apsėdimu“ (obsession with China), būdingu daugeliui XX a. pirmos pusės Kinijos rašytojų, dalimi. Lu Xuno darbai tematiškai liko susieti su jam rūpėjusiomis Kinijos visuomenės ir kultūros problemomis, todėl šia prasme jis turėjo gana utilitarinį požiūrį į kūrybą, be to, atvirai niekino rašytojus, kuriems literatūra buvo tikslas pati savaime („menas menui“), tokius, kaip vadinamoji Naujųjų pojūčių mokykla (新感覺派/新感觉派, xin ganjue pai).
1936 m. pasirodė trečiasis ir paskutinysis Lu Xuno apsakymų rinkinys „Naujai papasakotos senos istorijos“ (《故事新編》/《故事新編》, Gu shi xinbian). Į jį įtraukti aštuoni kūriniai – Lu Xuno perrašyti senovės Kinijos mitai ir legendos – tematiškai stipriai skyrėsi nuo ankstesnių darbų, tačiau išlaikė rašytojui būdingą ironiją. Lu Xunas dar parašė svarbių esė (per dešimtį rinkinių išleista jam būnant gyvam), poezijos proza knygą „Laukinė žolė“ (《野草》, Yecao, 1927 m.), prisiminimus „Temstant surinktos rytmečio gėlės“ (《朝花夕拾》, Zhaohua xishi, 1928 m.), „Glaustą kinų literatūros istoriją“ (《中國小說史略》/《中国小说史略》, Zhongguo xiaoshuo shilve, 1923 m.), literatūros kritikos darbų, išleido daug vertimų, paskelbė asmeninių laiškų.
Nusivylę revoliucijos pasekmėmis, pratisa suirute naujoje Respublikoje, kurios ištisus plotus realybėje valdė vietiniai karo vadai, ir besitęsiančiu Vakarų imperializmu, trečio dešimtmečio viduryje progresyvūs intelektualai vis labiau atsigręžė į marksizmą ir komunizmą. Lu Xunas taip pat vis labiau linko į kairę, ypač po 1927 m. Guomindano pradėtų represijų prieš kairiuosius. 1930 m. tapo vienu iš Kinijos kairiojo sparno rašytojų lygos (中國左翼作家聯盟/中国左翼作家联盟, Zhongguo zuoyi zuojia lianmeng)įkūrėjų, tačiau lygos veiklą žymėjo vidiniai konfliktai. Nepaisant kairiųjų pažiūrų, Lu Xunas niekada netapo Komunistų partijos nariu.
Rašytojas mirė nuo tuberkuliozės komplikacijų 1936 m. Šanchajuje, sulaukęs penkiasdešimt penkerių metų. Panašu, kad buvo nusivylęs ankstesniu tikėjimu literatūros galia ir prieš tris dešimtmečius pradėtu projektu reformuoti tautą savo kūrybinėmis pastangomis, nes paskutinėje valioje šeimai rašė:
„Kuo greičiau mane palaidokite ir pamirškite visa tai (...). Nedarykite nieko mano atminimui paminėti (...). Pamirškite mane, rūpinkitės savo gyvenimu. Jei to nepadarysite, būsite tikri kvailiai (...). Kai vaikas [apie vienturtį sūnų – aut. past.] užaugs, jei trūks gabumų, tesusiranda pragyvenimui kokį paprastą užsiėmimą. Šiukštu nevalia tapti beverčiu literatu ar menininku.“[iii]
Lu Xunas ne tik nebuvo pamirštas – jis išlieka vienas garsiausių ir labiausiai garbinamų moderniosios Kinijos intelektualų. Ir nors po mirties Kinijoje jis įgavo kone šventojo statusą, jo palikimas – daugiasluoksnis ir sudėtingas. Nuolat klaidžiojęs tarp tradicijos ir modernumo, praeities šmėklų ir vilties, patriotiškumo ir pasibjaurėjimo Kinijos realybe, prislėgtas paties užsikrautos moralinės naštos, jis, pasitelkęs meistriškai valdomą žodį ir kandų humoro jausmą, savo grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose pateikė įžvalgią sociopolitinę ir kultūrinę kritiką, kuri vis dar nepraranda aktualumo.
[i] Čia ir toliau vertimas autorės. Lu Xun, „Na han“: zixu. Beijing: Renmin wenxue chubanshe, 2021.
[ii] Ten pat.
[iii] Lu Xun, „Si“. „Zhongliu“, 2, 1936.
Indrė Balčikonytė-Huang