Paskaitų ciklą „Didieji klasikiniai kinų romanai“ pradėjome paskaita „Užutėkio istorijos“ (Shuǐhǔ zhuàn水滸傳/水浒传). Ją skaitė VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto j. asist. B. Astrauskas.
Pirmoji šio ciklo paskaita pristatė vieną seniausių kinų romanų 小说 xiāo shuō. Tai spalvingas, ekspresyvus, daugiasluoksnis veiksmo, intrigos ir nesenstančio humoro kupinas pasakojimas apie 108 plėšikų broliją, kuri veikė dabartinio Kaifengo meiste, Šandongo provincijoje. Veiksmas vyko šiaurės Sòng宋 imperatoriaus Huīzōng徽宗valdymo metais XII a. (960-1127). Ši grupuotė pasižymėjo begaliniu heroiškumu ir išskirtine brolybe.
Šioje paskaitoje pranešėjas mus supažindino su prozos žanro vėloku atsiradimu, nes Kinijoje kur kas aukštesnį statusą turėjo poezija.
Jei keltume klausimą, kodėl mums vakariečiams šis romanas turėtų kelti susidomėjimą, tai galėtų būti kelios priežastys. Pirmiausia, šiame romane, kaip ir „Trys karalystės“, atskleidžiamas kinų mentalitetas ir mąstymas ir tie, kas nori geriau pažinti kinus, turėtų juos perskaityti.
Kita priežastis, „Užutėkio istorijų“ siužetas mums artimas ir lygintinas su Robinu Hudu. Abejų kultūrų herojai buvo laikomi tauriaisiais, socialiniais plėšikais, kurie pažeidžia įstatymus dėl aukštesnio gėrio. Įdomu tai, kad veiksmas abejuose romanuose vyksta panašiu metu – XII amžiuje. Ir pagaliau, šiuos du veikalus sieja panašus politinis fonas. Vienok, stilistiškai šie du pasakojimai skiriasi: „Užutėkio istorijoje“ yra kur kas daugiau žiaurumo bei smurto.
Paskaitoje B. Astrauskas iškėlė šio kūrinio autorystės klausimą, kuris pasirodė ne toks paprastas. Šiaip kūrinys kaip ir priskiriamas Shī Nài'ān 施耐庵 , tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai greičiausiai kolektyvinis darbas. Seniausia išlikusi šio kūrinio spausdintinė versija yra 1589 metų. Kyla nesutarimų dėl geriausios kūrinio redakcijos, ir dėl to ginčijamasi iki šiol.
Šis romanas yra kaip literatūros paveldo kūrinys ir kaip nacionalinio identiteto dalis. Tokio tipo kinų romanai padarė didelę įtaką Japonijai ir Korėjai.
Tarytum kiniška „Robino Hudo“ ar „Tado Blindos“ versija, „Užutėkio istorijos“ padėjo pagrindus kinų kovos menų ir tauriųjų kovotojų wǔxiá 武侠literatūros žanrui, atsiradusiam XX a., bei nemažai šiam žanrui būdingų stilistinių elementų gali būti kildinami būtent iš čia.
Džiaugiamės galėdami pristatyti mūsų auditorijai kertinius iki-moderniosios Kinijos prozos kūrinius, kurių įtaka itin ryškiai jaučiama ne vien Kinijos, bet ir kitų Rytų Azijos valstybių kultūriniame lauke.
Romano siužetą ir kitas paskaitos detales išgirsite įraše: https://youtu.be/GRjFBeId2fo?si=m8O25gAzpOVCXoss
Antroje ciklo paskaitoje j. asist. B. Astrauskas supažindino su bene žinomiausiu kinišku romanu už Kinijos ribų, kurio kvapą gniaužiančios kovų ir nuotykių scenos, spalvingi ir įvairialypiai personažai bei sunkiai nuspėjamos, intriguojančios siužetinės linijos jau ne pirmą šimtmetį intriguoja skaitytojus iš viso pasaulio.
„Romanas apie Tris karalystes“ – tai realiais istoriniais įvykiais paremtas politinių intrigų, genialių karo strategijų, vertybinių sąjungų ir šlykščių išdavysčių kupinas kūrinys, stilistiniu požiūriu lygintinas su „Sostų karais“ ar „Žiedų Valdovo“ trilogija.
Paskaitoje susipažinome su romano atsiradimo ištakomis bei politiniu-kultūriniu kontekstu, išgirdome kūrinio siužetą bei susipažinome su garsiausiais romano personažais. Tai romanas, kuriame gausu brolybės, narsos, brolybės bruožų, čia pateikiamos detalios kinų kovos strategijos ir gudrybės bei taktikos ir vaizdingai aprašomos kovos scenos.
Šio kūrinio autorystė priskiriama dramaturgui ir romanistui Luo Guanzhong 羅貫中.
1321-1323 m. išleistos trijų karalysčių kronikos paprastieji pasakojimai. Seniausia spausdinta šio kūrinio versija 1522 m., o
1679 m redakcija tampa pačia populiariausia, kurią visi skaito ir būtent pagal ją yra daromi vertimai į kitas kalbas.
Tai pats ankstyviausias ir geriausias yanyi 演義 teisingumo išryškinimo žanro romanas, per istorinius pavyzdžius iškeliantis moralines etines idėjas.
Plačiau apie siužetą ir romano veikėjus, kurie dažnai sutinkami ir kinų popkultūroje, kviečiame pasiklausyti paskaitos įraše: https://youtu.be/zd5fCorfK1A
Jei lygintume šiuos du romanus, pastarasis nebuvo toks kontraversiškas kaip „Užutėkio istorijos“. Na o jų abiejų svarba kinų literatūrai yra neabejotina, nes tai yra kūriniai, fundamentaliai padedantys pažinti ir suprasti kinų politiką, kovos strategiją ir mentalitetą.