Gruodžio 9 d. VU Konfucijaus institute vyko renginys intriguojančia tema „Kinijos (daoizmo) ir Vakarų alchemija: dialogo paieškos”.
Juk nuo seniausių laikų žmonės įvairiose kultūrose siekė peržengti žmogiškumo galias – tapti nemirtingais, nepažeidžiamais, įgyti ypatingą žinojimą, peržengti žemiškojo laiko ir erdvės ribas. Vienu savičiausių, paslaptingiausių ir sudėtingiausių būdų siekti šių tikslų tapo alchemija, kuri gyvavo tiek Europoje, tiek Kinijoje.
Taigi, kas sieja šias dviejų skirtingų kultūrų alchemijos tradicijas, kuo jos panašios ir kuo skiriasi ir bandėme išsiaiškinti. Pranešimus skaitė ir diskusijoje dalyvavo du savo srities ekspertai, Vilniaus universiteto mokslininkai-tyrėjai, tai Azijos ir transkultūrinių studijų instituto docentė, sinologė Loreta Poškaitė ir dr. docentas, chemikas Algirdas Brukštus. Diskusiją moderavo prof. Audrius Beinorius.
Pirmiausia, pradedant savo pranešimus, tyrėjai pristatė termino „alchemija“ atsiradimą bei paaiškino reikšmes, pateikė asociatyvius pavyzdžius su kuo siejasi ši sritis.
Pirmoje dalyje doc. L. Poškaitė pristatė alchemiją iš kinų daoizmo perspektyvos, akcentuodama religines filosofines tų tradicijų ištakas, alchemijos tikslus ir patį procesą.
Kinų alchemija, arba daoistinė alchemija yra daoizmo dalis, kurio centre yra dao 道 (kelias). Daoizme jis reiškia ir kosminį pradą ir kosmoso sklaidos procesą, ir absoliutą, jis nematomas, neįvardijamas, bet jis amžinas ir nemirtingas. Daoizmo mokymas yra apie nemirtingumą, nes pagrindinis tikslas yra susitapatinti su dao (tapti nemirtingu). Šioje tradicijoje egzistuoja išorinė ir vidinė alchemija, kuri susikūrė iki X a., suklestėjo XIII a. Vidinė, dėl istorijos tėkmėje susiklosčiusių priežasčių, išstūmė išorinę alchemiją, nes tik ji suteikia galimybę sąmoningai susilieti su dao.
Daoistai, pasak pranešėjos, į žmogaus kūną žiūrėjo kaip į instrumentą, kuris padeda pasiekti Dao būseną, kuri peržengia individualios egzistencijos ribas. Norint pasiekti nemirtingumą, reikia pasiekti kūno sveikumą, tačiau tai nėra pagrindinis alchemijos tikslas, tai tik dalis, kuri turi išpildyti pagrindinę užduotį – pasigaminti vidinį eliksyrą ir tapti nemirtingu.
Toliau doc. L. Poškaitė apibūdindama vidinės alchemijos procesą, citavo Laozi (42 skyrius) bei supažindino su Zhuangzi meditavimo praktikomis, kuriomis buvo bandoma perimti kosminę energiją, ir ši praktika buvo kaip apsivalymo, energijos išgryninimo/transformacijos procesas. Vėliau pranešėja detaliai išdėstė du vidinės alchemijos modelius bei pristatė trijų pakopų alcheminio proceso etapus.
Antroje renginio dalyje chemikas A. Brukštus prastatė alchemiją iš Vakarietiškos perspektyvos ir akcentavo, kad šiais laikais alchemija turi tam tikrą suvokimą. Pasak pranešėjo, XVIII-XIX a. alchemija buvo nustumta į kultūros sąvartyną, ir tik XX a. kultūrologų ir psichologų dėka vėl pradėta į ją atsigręžti. Taip pamažu buvo atkurtas ir kultūrinis palikimas.
Vakarų alchemijos pagrindinė idėja transmutacija – netaurių metalų vertimas tauriais, kuriems reikalingas reagentas – filosofinis akmuo (eliksyras). Na o visa cheminė literatūra, pasak tyrėjo, yra skirta filosofinio akmens gamybai, nes bet kurio metalo sandaroje yra aukso sėkla ir alchemijos proceso metu galima auksą išauginti.
A. Brukštus išskyrė alcheminės minties šaltinius, kaip tokius: pirmieji rūdkasiai ir metalurgai; hermetizmas; gnostikai; neoplatonikai. Vakarų tradicijoje egzistuoja idėja, jog dvasinio kūno atkūrimas įmanomas alcheminiais metodais. Pranešėjas apibūdino, kuo skiriasi paferiai nuo alchemikų-adeptų.
XX a. alchemikai, aukso nevirė. K. G. Jungas po ilgų metų tyrinėjimų padarė išvadą, kad alchemikai naudojo cheminį procesą kaip katalizatorių, atveriantį duris į pasąmonę. Šis kelias, arba dar kitaip vadinamas „Didysis darbas“ per cheminį procesą yra išorinės ir vidinės alchemijos derinys. A.Brukštus savo pranešimą baigė užuomina, kur šiomis dienomis galėtume apčiuopti alchemijos apraiškas.
Po paskaitos galėtume padaryti išvadą, kad jei Europoje alchemija dažniausiai laikoma išnykusia arba likusia tik nuotrupų bei nuogirdų pavidalu, tai Kinijoje ji yra iki šiol praktikuojama daoizme.
Sužinojome, kad daoizme yra kalbama apie vidinę alchemiją, Vakarų tradicijose alchemijos skirties nėra, nes ji egzistuoja kaip išorinės ir vidinės alchemijų derinys.
Vakarų alchemikai įtarė, kad žmogus yra besivystanti, besitransformuojanti būtybė, ir tai transformacijai įvykdyti reikia panirti į pasąmonės gelmes kaip į universalųjį tirpiklį, jose ištirpti ir atgimti nauju pavidalu. K. G. Jungas tai vadino individuacijos procesu, alchemikai – Opus Magnum.
Daoistai, paklausti, ar pasigaminę vidinį eliksyrą jie tampa nemirtingi, atsakymas turbūt daugelio nenudžiugins – nes, neva, eiliniams žmonėms to nesuprasti. Taigi, atsakymas lieka atviras.
Tačiau viena aišku, kad alchemija kaip kultūros reiškinys yra daug turtingesnė bei ryškesnė, nei mums galėtų atrodyti ir neabejotinai verta dėmesio ateities tyrimuose ir diskusijose.
Renginio įrašą klausykite https://youtu.be/q-V1S10TaP8