Spalio 20 d. mūsų instituto Konfucijaus didžiojoje auditorijoje vieną ketvirtadienio vakarą rinkosi gero kino mylėtojai, nes vyko vieša paskaita: „Kovos menų filmai Kinijoje: kardų, kumščių ir romantikos kinematografinė tradicija“. Paskaitą skaitė Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto kino ir populiariosios kultūros Azijoje tyrinėtojas dr. Deimantas Valančiūnas, kuris retrospektyviai pristatė kovos menų žanrą nuo jo atsiradimo iki šių dienų.
Kovos menų filmai yra vienas iš unikalių kinematografinių kino žanrų pasaulyje. Gimęs Kinijoje ir vėliau evoliucionavęs kituose Azijos regionuose, padaręs įtaką kino industrijoms nuo Holivudo iki Bolivudo, šis žanras sugrįžo naujam gyvenimui su tokiais pasaulinio garso filmais kaip „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ ir „Bevardis“.
Šioje paskaitoje identifikavome šio žanro pagrindinius bruožus ir pažvelgėme į kultūrinį kontekstą, kaip įvairios sanklodos paveikė tam tikrus naratyvus ir kaip tai atspindi kino mene.
Sužinojome kokie terminai nusako kovos menus – Wuxia 武侠 ir Gongfu 功夫 – bei kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Jei wuxia tapo daugiau kaip kultūrinė nostalgija, kung fu visuomet pabrėžė kūnišką meistrystę, atėjusią iš praktikos. Su wuxia kinematografine tradicija taip pat siejamas ir kardo naudojimas. Taigi, kung fu filmuose prioretizuojama meistrystė kovos technikose, tuo tarpu wuxia filmuose – herojiška figūra.
Įdomu tai, kad žiūrint šiuos filmus, žiūrovų nuomonė buvo gana ekspertinė, nes kovos buvo atpažįstamos tiek temine tiek technine prasme (pavyzdžiui, žiūrovai diskutavo, kuri mokykla, kokias technikas naudojo ir pan.).
Paskaitoje pranešėjas išskyrė pagrindinius kovos menų bruožus. Pirmiausia, pačioje pradžioje kovos menų filmai buvo susieti su Pekino opera. Vėliau, vienas iš įtakingiausių kovos menams buvo daoizmas, kur gyvybinės energijos qi cirkuliacija tapo svarbiu elementu daoizmo praktikose, o kvėpavimo ir judesių Qigong pratimai tapo netsiejamu nuo kovos menų, nes tai paversdavo kūną virš biologinių gebėjimų (levitaciniai momentai, gravitacija ir pan.). Be daoizmo, kovos menų filmai itin stipriai buvo išreikšti budizmo (kantrybė, disciplina, dorybė, atjauta, susilaikymas, teisingumas, pareigos jausmas) ir konfucianizmo (ištikimybė valdovui, nuolankumas tėvams ir protėviams, brolybė) konceptais. Pavyzdžiui, ypač vėlesniuose kovos menų filmuose tėvo figūra perkeliama į imperatoriaus figūrą.
Tuo tarpu kung fu pasižymėjo realistiškumu, techniniais elementais, buvo naudojami prailginti kadrai, vidutinio stambumo planas, pastiprinti realistiniai garsiniai efektai.
Įdomus faktas, jog skirtinguose regionuose susiformavo skirtingas požiūris. Buvo keliamas realizmo klausimas. Vakaruose kovos menai buvo laikomi iš fantastikos srities, o rytuose, atvirkščiai, visa tai referavo į įmanomas praktikas, kurios kažkuriam lygmenyje buvo pasiekiamos.
Paskaitoje dalyviai geriau susipažino su šiuo unikaliu žanru, kuris ir šiandien atpažįstamas tik jam būdingais kultūriniais kodais ir nepakartojama estetika.
Detaliau apie konkrečius filmus ir aktorius kviečiame paklausyti renginio įraše: https://youtu.be/u5Nw8f_x32I
