Dar visai neseniai Lietuvoje minėjome Visų šventųjų dieną ir Vėlines, kai lankėme artimųjų kapus ir prisiminėme išėjusiuosius. Lapkričio 10 d. paskaitoje “Protėvių garbinimas ir laidotuvių papročiai kinų kultūroje”, kurią skaitė Vilniaus Universiteto, Azijos ir transkultūrinių studijų instituto doktorantas, jaunesnysis asistentas Balys Astrauskas, pristatėme kokias laidojimo tradicijas turi kinai, kaip stipriai svarbus Kinijoje protėvių garbinimas ir kuo laidojimo papročiai skiriasi nuo lietuviškų tradicijų.
Kalbant apie mirusiųjų garbinimą reikėtų paminėti, jog Kinijos religija, tai trys didieji mokymai – konfucianizmas, daoizmas ir budizmas. Prie šių mokymų neretai prisideda ir liaudies religiniai kultai, o ryšys tarp laidotuvių ir protėvių kulto yra stiprus iki šių dienų. Be protėvių dvasių kinų religinėje pasaulėžiūroje egzistuoja dar dvi aukštesnės jėgos, tai dievybės ir vaiduokliai (piktosios dvasios).
Kalbant apie kinų religinę-kosmologinę sampratą, kinų kultūroje vyrauja humanocentrinis požiūris – pasaulis suvokiamas iš žmogiškos perspektyvos, egzistuoja visuomeninės-politinės tvarkos kosmologizacija. Kitas labai svarbus vyraujantis aspektas – egocentrinė pasaulėžiūra, kai religija, visų pirma, tenkina pragmatinius asmeninius ir kolektyvinius poreikius. Visata (gamta) kaip vientiso qi 氣 energijos srauto tėkmė. Mes vakariečiai sakome, kaip danguje taip ir žemėje. Kinai teigia atvirkščiai – kaip ant žemės, taip danguje.
Lyginant su mūsų kultūra, skiriasi sielos samprata, nes Kinijos religijoje egzistuoja 2 sielos: dangiškoji siela hún 魂, kuri yra protas, savimonė, moralinės nuostatos ir žemiškoji siela pò 魄, atsakinga už jusles, emocijas, fiziologines funkcijas.
Šioje paskaitoje buvo pristatytas kinų protėvių garbinimo fenomenas, kuris dažnai laikomas viena pamatinių kinų kultūrinės pasaulėžiūros ir religinės orientacijos ašių. Archeologiniai tyrimai rodo protėvių garbinimo svarbą nuo pat neolito periodo (apie 6000 m. pr. m. e.), o nuo bronzos amžiaus Shang dinastijos (1600–1046 per. m. e.) tapo kertine politinės legitimacijos ir visuomeninės tvarkos palaikymo priemone, išlaikiusia savo svarbą ne tik visą ikimodernųjį Kinijos istorijos periodą, bet išlikusį svarbiu religiniu ir sociokultūriniu reiškiniu iki šių dienų.
Protėvių garbinimas kinų kultūroje pasireiškia pagarba mirusiam asmeniui, turinčiam tą pačią pavardę ir su garbinančiaisiais susijusiu giminystės ryšiais, nors giminystės ryšiai su garbinamais protėviais ne visuomet gali būti faktiškai įrodomi. Protėvis – agnatiniais giminystės ar kitais bendrumo su garbinančiuoju ryšiais tariamai susijęs miręs asmuo, su kuriuo ritualų pagalba palaikomas ryšys. Labiausiai gerbiami protėviai ilgainiui tampa dievybėmis (pavyzdžiui, Konfucijus).
Protėvių garbinimo ritualai dažniausiai atliekami specialiai tam tikros giminės protėviams skirtoje šventykloje, arba gyvenamosiose patalpose specialiai įrengtoje erdvėje, kurios svarbiausias akcentas – altorėlis su protėvių paveikslais ir atminimo lentelėmis, smilkalais ir maisto aukomis. Protėvių pagerbimo ritualai yra neatsiejama kalendorinių ir šeimos švenčių, vestuvių, laidotuvių, pilnametystės ritualų dalis, ir iki šių dienų išlieka kaip reikšmingas bendruomenių konsolidavimo ir šeimos klano agnatinių ryšių ir hierarchinės struktūros įtvirtinimo priemonė, kur bendruomenės ar giminės nariai įtvirtina tarpusavio bendrystę per savęs kildinimą iš bendrų (kai kada pusiau legendinių) protėvių, iš kurių tikimasi atgalinio ryšio ir pagalbos sulaukus sunkumų.
Kitokia ir kinų laidotuvių metafizika: dangiškoji (hún) siela nuo kūno atsiskiria iškart po mirties ir tampa protėviu. Protėvis gyvuoja tol, kol yra jį prisimenančių ir reguliariai atnašaujančių aukas. Netinkamai atlikus laidotuvių ritualus, žemiškoji (pò) siela lieka žemėje kaip vaiduoklis. Todėl laidotuvės Kinijoje yra labai svarbus įvykis ir kaip mirusiojo sielos perėjimo ritualas, kai tampama protėvio dvasia ir kaip siekis tinkamai palaidoti apsisaugant nuo negandų.
Paskaitos įrašo galite klausyti Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto Youtube kanale.