Viljamas Šekspyras (1564–1616) – neginčijamai vienas garsiausių anglų poetų ir dramaturgų, kurio vardas skamba ir šiandien, o tokios tragedijos kaip “Romeo ir Džuljeta”, “Hamletas” tapo įkvėpimu viso pasaulio režisieriams bei filmų kūrėjams. O ar žinojote, kad Kinija tuo pačiu laikotarpiu turėjo “savąjį Šekspyrą”?
Tang Xianzu (汤显祖 Tāng Xiǎnzǔ), gyvenęs 1550-1616 metais, žinomas kaip “Kinijos Šekspyras”, sukūręs keletą dramos šedevrų – „Purpurinis plaukų segtukas“, „Bijūnų paviljonas“, „Pietinės šakos užrašai“, „Sapnas Handane“, kurios iki šių dienų yra plačiai studijuojamos, inscenizuojamos ir rodomos žiūrovams įvairiose pasaulio scenose.
Tiek Tang Xianzu, tiek ir V. Šekspyras savo kūriniuose nagrinėjo universalius motyvus, tokius kaip meilė ir aistra (kraujomaiša, galios troškimas), tačiau savo pjesėse šiuos motyvus perteikė per savitus suvokimo principus. Šie iškilūs dviejų skirtingų regionų kūrėjai gyveno XVI–XVII a. sandūroje, kūrė būdami toli vienas nuo kito, tačiau jų dramos kūriniams būdinga panaši problematika, simboliais tapę herojiški veikėjai, meilė iškalbai ir poetinei lyrikai.
Tang Xianzu (汤显祖 Tāng Xiǎnzǔ) kilęs iš pasiturinčios literatų šeimos Linchuane (dabartinis Fuzhou, Jiangxi provincijoje), nuo vaikystės buvo ugdomas geriausių vietos mokytojų, įgijo klasikinį konfucianistinį išsilavinimą, mėgo žiūrėti vietos trupės atliekamas Haiyan stiliaus operas. Jo senelis – daoizmo žinovas, dažnai pasakodavo anūkui daoistų nemirtingųjų istorijas. Kaip ir daugelis talentingų Ming dinastijos laikų jaunuolių, Tang Xianzu troško pritaikyti įgytas žinias praktikoje – išlaikyti egzaminą į valstybės tarnybą ir dirbti žmonių labui. Tačiau idealizuojama valstybės tarnyba pasirodė esanti nelengvai pasiekiama. Būdamas labai teisingas ir principingas Tang Xianzu atsisakė Didžiojo sekretoriaus (de facto Premjero) Zhang Juzheng patronavimo, kartu ir tarnystės jam, o tai lėmė nesėkmes egzaminuose net keturis kartus. Ir tik po minėto įtakingojo žmogaus mirties, praėjus 12 metų nuo pirmojo bandymo, sulaukus 34-erių, Tang Xianzu pavyko išlaikyti egzaminą ir tapti aukščiausiojo lygio valdininku. Tačiau atsisakęs naujojo Didžiojo sekretoriaus globos, jis buvo paskirtas į Nankiną (pirmąją Ming dinastijos sostinę) eiti nereikšmingas, valdininko, atsakingo už ritualus, pareigas. Matydamas daug neteisybės, korupcijos, godumo tarp valdininkų, jis parašė peticiją imperatoriui, kritikuodamas tam tikrus aukščiausio lygio valdininkus artimus imperatoriaus aplinkai. Po šio laiško, Tang Xianzu buvo savotiškai nubaustas ir paskirtas eiti magistro (imperatoriaus skiriamo ir jam pavaldaus mažiausio administracinio vieneto valdytojo) pareigas mažose, nereikšmingose, tolimose apygardose. Viena svarbiausių – Suichang (Zhejiang provincijos vakaruose), kalnuota, maža apygarda, kurioje Tang Xianzu tikėjosi įgyvendinti savo idealus – teisingą valdymą užtikrinantį visų žmonių gerovę. Jis stengėsi padėti žmonėms ne tik kasdienėje veikloje, bet ir suteikti galimybę įgyti išsilavinimą – įsteigė akademiją su biblioteka, kur pats dažnai lankydavosi ir dalindavosi savo žiniomis. Čia pradėjo rašyti garsiausią savo kūrinį – „Bijūnų paviljonas“. Nors ir įgijo žmonių pasitikėjimą bei palankumą, tačiau nepajėgė pasipriešinti centrinės valdžios neteisybei – didžiuliams jo apygardai taikytiems sidabro ir aukso kasybos mokesčiams, kurie per kelis metus nualino kraštą. Nematydamas galimybės padėti žmonėms ir pasipriešinti imperatoriui, jis nuvykęs į Pekiną įteikė atsistatydinimo raštą valdovui ir nesulaukęs jo patvirtinimo, išvyko iš sostinės. Atsistatydinęs, grįžo į savo gimtąjį Linchuaną. Čia, reflektuodamas savo kaip valdininko patirtį, prisimindamas girdėtas tikras istorijas ir legendinius pasakojimus, ėmė intensyviai rašyti pjeses Kunqu operai. Baigė „Bijūnų paviljoną“, parašė „Pietinės šakos užrašus“ ir „Sapną Handane“.
Keturi svarbiausi Tang Xianzu kūriniai, vadinami „Linchuano sapnų tetralogija“ (临川四梦 Lín chuān sì mèng):
„Purpurinis plaukų segtukas“ (紫钗记 Zǐ chāi jì)
„Bijūnų paviljonas“ ( 牡丹亭 Mǔdān tíng)
“Pietinės šakos užrašai” (南柯记 Nán kē jì)
„Sapnas Handane“ (邯郸记 Hándān jì)
Visų keturių pjesių siužetai paremti Tang dinastijos laikų pasakojimais – trumpomis legendinėmis istorijomis, sudėtomis į rinkinį „Taiping eros užrašai“ (太平广记 Tàipíng Guǎngjì).
„Purpurinis plaukų segtukas“ pasakoja istoriją apie vaikiną Li Yi (李益 lǐ yì), kuris sutinka gražuolę Huo Xiaoyu (霍小玉 huò xiǎo yù) Tang dinastijos laikų Chang‘an mieste (dabartinis Xi‘an). Abu įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Li Yi suranda pamestą Xiaoyu plaukų segtuką ir pasinaudoja galimybe dar kartą susitikti su mylimąja. Netrukus pora susituokia. Talentingasis Li Yi geriausiai iš visų šalyje išlaiko egzaminus į valstybės tarnybą ir įtakingas valdininkas Lu nusprendžia jį apvesdinti su savo dukterimi. Tačiau Li Yi nepasiduoda ir lieka ištikimas savo žmonai, o už tai yra paskiriamas į tarnybą pasienio poste. Ten gerai pasirodęs, yra gražinamas į Chang‘an miestą, tačiau negali susitikti su žmona, nes lieka įkalintas Lu šeimos namuose, kurios galva valdininkas Lu ir toliau nori Li Yi matyti savo žentu. Xiaoyu norėdama surasti vyrą, purpurinį plaukų segtuką atsitiktinai parduoda Lu šeimos merginai, o tuo pasinaudojęs valdininkas Lu įteikia segtuką Li Yi ir bando įtikinti, jog Xiaoyu jo nebemyli. Tuo tarpu Xiaoyu pasiekia žinia, jog jos vyras gyvena Lu šeimos namuose kaip valdininko Lu žentas. Sužinojusi apie vyro padėtį, ji labai sielojasi, tačiau susapnuoja pranašingą sapną – sapne išvysta spalvingai siuvinėtų batų porą，o šis vaizdinys dėl panašaus žodžių skambesio aiškinamas kaip harmoningas poros susijungimas (鞋 xié - batai; 谐 xié - harmonija). Galiausiai Li Yi draugas užjausdamas porą, suplanuoja pakviesti Li Yi pasigrožėti bijūnais (meilės simboliu Kinijoje). Jiems pavyksta ištrūkti iš Lu namų ir Li Yi atvyksta pas žmoną Xiaoyu. Poros jausmai vėl atgyja ir sustiprėja, jie toliau ilgai ir laimingai gyvena.
Šios pjesės siužetas paremtas Tang dinastijos laikų trumpa istorija „Pasakojimas apie Huo Xiaoyu“ (霍小玉传 huò xiǎo yù zhuàn)
„Bijūnų paviljonas“ – pasakoja aistringą, gyvenimo ir mirties ribas ištrinančią meilės istoriją tarp Du Liniang (杜丽娘 – pavardė reiškia laukinę kriaušę, o vardas– graži mergina) ir Liu Mengmei (柳梦梅 – pavardė turi gluosnio reikšmę, o vardas sudarytas iš sapno ir slyvos hieroglifų) gyvenusių Song dinastijos pabaigoje. Du Liniang tarnaitės įkalbėta eina pasivaikščioti po sodą. Kuriame užsnūsta ir susapnuoja nuostabų intelektualą jaunuolį išnyrantį iš už gluosnių, rankoje nešantį gluosnio šakelę ir kviečiantį Liniang kurti eiles kartu. Vėliau ėmus lyti jis ją nuneša į Bijūnų paviljoną, kuriame jie patiria klasikine kinų kalba tariant „debesų ir lietaus džiaugsmą“成就了云雨之欢. Liniang akimirksniu įsimyli, o krintančio žiedlapio netikėtai pažadinta suvokia, jog tai tebuvo sapnas ir ji negalės gyventi be mylimojo. Netrukus ji vėl eina į Bijūnų paviljoną, tikėdamasi vėl susapnuoti mylimąjį, tačiau jo neišvysta. Iš meilės suserga, dar spėja nutapyti autoportretą ir miršta. Jos tėvas Du Bao prieš išvykdamas į naujai paskirtą tarnybos vietą palaidoja vienturtę dukrą po slyvos medžiu sode ir čia įkuria daoistinę Slyvų žiedų šventyklą, paprašydamas daoistės vienuolės rūpintis kapu. Du Liniang nukeliauja į požemių karalystę, tačiau šios valdovas išsiaiškina, jog merginai iš aukščiau lemta patirti santuoką žemėje, todėl ji turės atgimti. Po trejų metų tame pačiame sode, kur palaidota Du Liniang vaikštinėja sapne matytasis Liu Mengmei, vykęs į sostinę laikyti egzaminų į valstybės tarnybą, pakeliui susirgęs ir sirgdamas apsigyvenęs Slyvos žiedų šventykloje. Pasveikęs jis sutinka klaidžiojančią Liniang sielą, ją įsimyli, atpažįsta, jog tai sode palaidota Du Bao dukra. Ji paprašo Mengmei atkasti jos kapą, atidaryti karstą ir panaudoti kūną josios atgimimui. Tai padarius, mylimieji susitinka jau kaip du žmonės. Nerukus po to, Mengmei geriausiai šalyje išlaiko egzaminus į valstybės tarnybą. Jo mylimoji Liniang paprašo mylimojo nuvykti pas tėvą ir pranešti jam džiugią žinią apie dukros atgimimą. Tačiau nuvykus, tėvas negali patikėti Liu Mengmei žodžiais, jį apkaltina palaikų išniekinimu ir ketina nuteisti myriop. Sužinojęs, jog Mengmei yra geriausiai šalyje išlaikęs egzaminus ir negali būtų taip lengvai pasmerkiamas, bylą perduoda imperatoriui, kuris viską išsiaiškina ir galiausiai išlaisvina Liu Mengmei. Mylimieji vėl susitinka. Tėvas Du Bao susitaiko su žentu ir istorija baigiasi laimingai.
Pjesės centre meilė ir aistra – iš pradžių meilė užgimsta sapne, vėliau aistringi jausmai kyla tarp žmogaus ir mirusios sielos, o galiausiai jie reiškiasi žemiškajame pasaulyje tarp dviejų žmonių. Stipri meilės jėga ištrina ribas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, meilė nugali visas kliūtis. Tang Xianzu šios pjesės įžangoje rašė: „Nežinia iš kur kyla jausmai, bet juos lydi gilus atsidavimas, gyvenimas gali virsti mirtimi, o mirtis – gyvenimu“ (情不知所起，一往而深，生则可以 死，死可以生)。Būtent šis vaizdingas, jaudinantis galingos, transcendentinės meilės įkūnijimas pjesėje ir laikomas didžiausiu Tang Xianzu pasiekimu, iškėlusių jį į kinų literatūros aukštumas. Ši pjesė, skirta Kunqu operai, jam gyvam esant buvo rodoma nuo pradžios iki pabaigos – vaidinimas trukdavo 22 valandas, tačiau dramaturgui mirus, ilgainiui buvo pasirinktos svarbiausios pjesės scenos.
“Pietinės šakos užrašai” pasakoja istoriją apie narsų karininką Chunyu fen (淳于棼 Chún Yúfén), kuris grįžta namo praradęs vado pasitikėjimą dėl polinkio į alkoholį. Jo namų kieme auga didžiulis pagodmedis, teikiantis šešėlį karštą vasaros dieną. Čia jis dažnai su draugais mėgaujasi vynu. Vieną dieną, grįžęs girtas namo užsnūsta namų verandoje ir sulaukia Pagodmedžio karalystės pasiuntinių, kurie nugabena Chunyu pas karalių. Ten jis veda princesę Yaofang (瑶芳 Yáofāng), netrukus yra paskiriamas valdyti Pietinės šakos prefektūrą, čia susilaukia dviejų sūnų ir dviejų dukterų. Per 20 prefekto valdymo metų, kraštas suklesti – Chunyu Fen rūpinasi žmonių gerove, švietimu, pažaboja korupciją. Tačiau į jo valdas įsiveržia Sandalmedžio karalystės kariuomenė, jos įbauginta miršta Chunyu žmona. Po šios tragedijos, Chunyu yra paaukštinamas ir grįžta į rūmus eiti ministro pareigų. Visgi žmonos netektis, silpnina jo, kaip karališkojo žento pozicijas. Pavydūs priešininkai jį neteisingai apkaltina prieš karalių. Tačiau ir pats Chunyu tampa nebe toks griežtas sau, pamiršta discipliną, grįžta prie pomėgio vynui ir moterims. Galiausiai jis yra atleidžiamas ir išsiunčiamas namo. Tuo metu jis pabunda ir pamato savo namo kiemą, tarnus su vyno indais bei svečius – viskas taip pat kaip prieš užmiegant. Jis suvokia, jog visa jo 20 metų gyvenimo Pietinės šakos prefektūroje istorija kupina džiaugsmo ir rūpesčių tebuvo sapnas. Jo pasiekimai ir nuopuoliai, galia ir turtas, žmona ir vaikai – visa, atrodę taip tikra, tėra iliuzija. Chunyu netrukus atkasa kieme esančio pagodmedžio šaknį, kurioje randa didelę ertmę, besidriekiančią link pietinės šakos, kur pamato miesto sienas, rūmus, pilis ir paviljonus primenančias struktūras, kuriose gyvena skruzdžių kolonija. Chunyu supranta, kad Pagodmedžio karalystė ir Pietinės šakos prefektūra ir yra skruzdžių gyvenamas kraštas. Jis nori apsaugoti skruzdes nuo artėjančios audros ir išpranašauto karalystės žlugimo, tačiau stichija pasirodo stipresnė ir visos skruzdės pradingsta, karalystė išnyksta. Norėdamas karalystės gyventojams ir savo artimiesiems padėti, Chunyu nuvyksta į budistinę Chen išminties šventyklą ir paprašo seno vienuolio atlikti apeigas, kurių metu visų sielos pakyla į Dangų. Chunyu daug meldžiasi ir sutinka savo tėvą, žmoną ir kitus jam artimus, prieš jiems pasiekiant Dangų. Su visais atsisveikina, bet su mylima žmona nenori skirtis, veržiasi kartu su ja į Dangų. Ir tik vienuolio dėka dar kartą suvokia, jog jo žmona ir santuoka tėra iliuzija. Suvokia, jog visi materialiojo pasaulio troškimai tėra tuštybė. Suvokęs tuštumą, Chunyu tampa Buda.
Ši istorija paremta Tang dinastijos laikų trumpa legendine istorija „Pasakojimas apie Pietinės šakos komendantą“, kurią Tang Xianzu išplėtojo į 44 dalių pjesę. Iki šių dienų Kinijoje paplitęs posakis – „pietinės šakos sapnas“（南柯梦 nán kē mèng), reiškiantis tuščias iliuzijas ir troškimus.
„Sapnas Handane“ - istorija apie vieną iš aštuonių daoistų nemirtingųjų Lü Dongbin（吕洞宾 Lǚ Dòngbīn), kuris norėdamas padėti nemirtingajai He užbaigti Dangaus vartų gėlių žiedlapių šlavėjos tarnystę, nusileidžia į žemę ieškoti, kas galėtų ją pakeisti. Handano miesto užeigoje jis sutinka nelaimingą intelektualą Lu Sheng, kuris nusivylęs gyvenimu, tiki, jog yra vertas kur kas daugiau. Todėl nemirtingasis panaudodamas stebuklingą pagalvę panardina Lu Sheng į sapną. Sapne Lu Sheng patiria laimingą santuoką, išsvajotą valstybės tarnybą, tampa įtakingas ir galingas, vėliau neteisingai apkaltinamas, dar vėliau reabilituojamas, grįžta į tarnybą, sulaukia garbingo amžiaus ir miršta. Mirtis atrodo natūrali ir jokio apgailestavimo jausmo nekelianti. Galiausiai Lu Sheng nubunda ir supranta, jog taip aiškiai ir stipriai išgyventos patirtys, jo viso gyvenimo kelionė tebuvo sapnas, trukęs kelias akimirkas. Lu Sheng nušvinta, sutinka keliauti kartu su Lü Dongbin į Dangų ir tapti Dangaus vartų gėlių žiedlapių šlavėju.
Ši pjesė, kaip ir kiti Tang Xianzu kūriniai paremta Tang dinastijos laikų istorija „Užrašai apie pasaulį pagalvės viduje“ (枕中记 Zhěn zhōng jì).